Seksas, narkotikai ir BVP

Italijos sprendimas į BVP skaičiavimą įtraukti ir nelegalią veiklą sulaukė daug dėmesio
20140531_FNP002

Istat, Italijos statistikos departamento gegužės 22-osios pranešimas, kad nuo spalio į ekonominių rezultatų skaičiavimą bus įtrauktas narkotikų gabenimą, prostitucija, rūkalų ir svaigalų kontrabanda, sukėlė pašaipių antraščių srautą. Kai kam tai primena 1987 m., kai Italija pradėjo vertinti šešėlinę ekonomiką, buhalterinėse knygose neatsispindintį verslą, sudarantį maždaug penktadalį Italijos BVP. Dėl to ekonomika pernakt išaugo 18%, aplenkdama Britaniją kaip ketvirta pagal dydį ekonomika. Šis įvykis pavadintas il sorpasso (aplenkimas) ir buvo nacionalinio džiaugsmo šaltiniu, kol du dešimtmečiai netinkamo ekonominio valdymo vėl nusiuntė Italiją žemyn lygos lentelėje.

Iš tiesų, tada, kaip ir dabar, Italija buvo viena iš pirmųjų šalių, paskelbusių savo atitikimą tarptautiniams apskaitos standartams. Pranešimo apie nelegalią produktyvią ekonominę veiklą, kurioje visi dalyviai veikia savo noru, reikalauja ES taisyklės, vadinamos Europinė apskaitos sistema (European System of Accounts – ESA). Bet kadangi kol kas nenustatytos gairės, kaip reikia apskaityti narkotikų sandėrius ir padirbtas cigaretes, ir šiuos dalykus sunku įvertinti dėl jų prigimties, tai vykdo nedaug šalių. Tai pasikeis nuo šio rudens, kai ESA patobulinimas atnaujins tamsesnės ekonomikos pusės pajamų skaičiavimo metodikas.

Kai kurios šalys jau įtraukia į statistiką narkotikus ir kontrabandinį alkoholį: pavyzdžiui, Nyderlanduose kanapių pardavimai gali būti skaičiuojami, kaip kavinukių pajamos. Taip siekiama tiksliau palyginti Bendrijos šalių BVP skaičius, iš dalies dėl to kad tai yra ES fondų paskirstymo pagrindas. Nors kokainu varoma BVP statistika teoriškai sumažins Italijai priklausančių subsidijų dydį, ji bent stumtels artyn (nors vis dar labai toli esančią) prie atitikimo eurozonos vyriausybių nemokumo ir deficito taisyklėms.

INSEE (Institut National de la Statistique et des Études Économiques), Prancūzijos statistikos institucijos vertinimu, ESA atnaujinimas padidins Prancūzijos BVP 3,2% – tai atitinka porą dabartinio augimo tempo metų. Bet iš to tik maža dalis bus dėl uždraustų malonumų: apskaitos taisyklių atnaujinimas perkvalifikuoja tyrimus ir vystymą iš kaštų į investicijas, – tai, kaip ir daugelis kitų pakeitimų, sulauks mažesnio visuomenės dėmesio.

Britanijos nacionalinis statistikos biuras turėjo paskelbti naujų taisyklių poveikį, kai The Economist išėjo į spaudą. Italija tebetvarko savo skaičius, bet iždo vertinimais, poveikis bus vos juntamas. Gian Paolo Oneto, Istat nacionalinės apskaitos departamento direktorius sutinka, kad tokių veiklų fiksavimas yra nelengvas užsiėmimas, bet pažymi, kad Italija buvo šešėlinės ekonomikos vertinimo pionierė: prieš sorpasso pristatyta metodologija galiausiai tapo atskaitos tašku.

Enrico Giovannini, ekonominės statistikos profesorius Romos universitete ir buvęs Istat prezidentas, šypteli, kad su statistika nesusiję žmonės dažnai mano, kad laimės ir gerovės matavimas yra sudėtinga užduotis: „Ar kada bandėte išmatuoti BVP?”


www.economist.com

http://www.economist.com/news/finance-and-economics/21603073-italys-inclusion-illicit-activities-its-figures-excites-much-interest-sex

Baimė ir neapykanta Donecke

DSC_9205

Ši apybraiža neturi nieko bendro su Hunter’iu Thompson’u (romanas „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ (1971)), tiesiog šie du jausmai dabar apėmę šio miesto gyventojus. Vėliau papasakosiu, kas iš tiesų vyksta Donecke ir kaip praėjo rinkimai. Jokių prasimanymų iš TV ekranų, jokių verksmingų nuomonių, tik tai, kokį miestą mačiau aš.

„Doneckas – miestas nepaprastas” – toks šūkis puikavosi ant marškinėlių kuriuos dalinau 2004 metais užsienio žurnalistams, atvykusiems stebėti trečiųjų prezidento rinkimų. 2004 metais dirbau politikos apžvalgininku Donecko srities laikraštyje „Gyvenimas” («Жизнь»). Mūsų redakcija buvo įsikūrusi aštuntame Donecko srities administracijos pastato aukšte. Dabar ten DLR (Donecko Liaudies Respublika; rus. ДНР) vadavietė ir visko gali būti, kad mano buvusiame kabinete kankino žurnalistą Sergejų Šapolovą (Сергей Шаповал). Puikiai pamenu, kaip mūsų redakcijoje lankydavosi žurnalistai iš Lenkijos, Maskvos, JAV ir net kolegos iš Al-Džaziros. Pasakodavome jiems mūsų regiono istoriją, kas toks Achmetovas (Ахметов) ir Kolesnikovas (Колесников), kaip gimė projektas „Janukovičius”. Mes jiems aiškinome, ką Donbase reiškia posakis: „Geriau jau valdžioje savi banditai, nei svetimi”.

Pirmus du 2004 metų prezidento rinkimų turus aš dirbau Kijeve, o štai trečiam turui grįžau į Donecką. Tuo metu žurnalisto profesija nebuvo pavojinga. Žinoma, galėjai gauti į marmūzę, bandydamas brautis į rinkiminę apylinkę kur buvo padirbinėjami rinkimų rezultatai, bet tai nebuvo pavojinga gyvybei. Tuomet žurnalistai nedingdavo iš miesto, bijodami susidorojimo. Jų neimdavo įkaitais, vien už tai, kad dirba Ukrainos žiniasklaidoje, tada jų nežudydavo vien už tai, kad atlieką savo pareigą.

Now I fear nothing, I’ve been to Donetsk” (Dabar jau nieko nebijau, aš pabuvojau Donecke) – su tokiu šūkiu ant marškinėlių mane pasitiko senas draugas ir aktyvus DLR šalininkas.

Dar prieš savaitę jis su draugeliais „bombino” mieste trafaretus su tekstu: „REFERENDUMAS”, o dabar šaiposi iš mano pasisakymo, kad atvykau į Donecką dėl prezidento rinkimų.

Jis, kaip ir visi Donecko gyventojai pasipiktinęs srityje vykstančia netvarka. Bet priežastys jam atrodo ne tos, kad banditai užėmė srities administracijos pastatus, kad milicija, dar paskirta Janukovičiaus – neįgali ir net ne tai, kad pats Janukovičius išdavikiškai pabėgo iš šalies. Jo nuomone, priežastis paprasta ir ji MAIDANE. Kai visa likusi Ukraina mano, kad atskaitos tašku tapo 2010 metų rinkimai, kada į sostą užsiropštė Janukovičius.

Čia pagrindiniai Ukrainą skaldančių įvykių, vertinimo skirtumai.

Iš esmės, Janukovičiaus valdymo laikotarpiu Doneckas gyveno santykinai gerai ir net geriau už likusią Ukrainą. Dėl paprastos priežasties – stambus Donecke registruotas verslas gaudavo valstybines dotacijas, tuo būdu didino maržas, kas savo ruožtu mažino priklausomybę nuo pasaulinės konjunktūros bei didino atlyginimus. Kasmetinės valstybinės dotacijos, siekusios daugiau nei 1mlrd. $ konvertuodavosi į geriausius Ukrainoje kelius, švarias gatves, išklotas plytelėmis, įvairiaspalves iliuminacijas, naujus namų fasadus, visą parą veikiančius fontanus.

Anekdotas apie tai, kad paprastiems Donecko gyventojams pavojinga tamsiu paros metu išeiti į gatves, nes juos gaudo ir veža į Kijevą tam, kad jie ten užimtų valdančius postus yra pokštas tik iš dalies. Daugelis vadinamų naujų doneckinių „uždarbį” iš Kijevo parveždavo tėviškėn. Čia statė verslo centrus, prabangias sodybas, pirko butus, automobilius, linksminosi restoranuose. Dalis iš Ukrainos pavogtų lėšų nusėdo Donbaso ekonomikoje. Vien dėl to paprasti Donecko gyventojai negalėjo suvokti kodėl atsirado MAIDANAS, juk jie turėjo stabilumą, kurį atėmė „bukagalviai ir zombuoti maidaunai”.

Be to, vietinė valdžia visus gudriai maustė, kad Donbasas perveda į šalies biudžetą daugiau nei gauna, taip kurstydama separatizmą. Pridėkite prie viso to vietinį patriotizmą ir gausite sprogstamą mišinį pavadinimu ANTIMAIDANAS.

Šachtioras – Čempionas!

Šimtuose Donecko reklaminių skydų – plakatai su užrašu „Šachtioras Čempionas“.

Doneckas turi savąjį, lokalų ir kažkuo unikalų patriotizmą. Suprasti vietinį patriotizmą nėra taip lengva, nes jis neturi stiprių atributų ir simbolių. Donecke didžiavosi futbolo čempionų komanda, aukštu gyvenimo lygiu, gražiais pastatais ir švariomis gatvėmis, naujais restoranais ir gražiomis merginomis, gerais keliais, oligarchais, tuo, kad jų prezidentas valdo šalį, ir netgi tuo, kad jų pažįstami šiuo metu Kijeve sprendžia klausimus.

Juk po dešimtojo dešimtmečio čia gerbiami ne intelektas ir smegenys, o gudrumas ir jėga. Gerbiami tie, kurie palenkia kitus, tie, kurie apgauna sistemą, tie, kurie gali „tvarkyti reikalus“.

Tuo metu Maidanas atėmė iš Donecko praktiškai visus pasididžiavimo atributus. Taip, čia vis dar liko geri keliai, bet akivaizdu, jog, nesant buvusio dotacijų lygio, jau kitais metais jie taps tokiais, kokie yra ir likusioje Ukrainoje. Taip, komanda čempionė vis dar čia, bet Achmetovas staiga pasirodė esąs išdavikas ir oligarchas, kurį būtina išbuožinti. Taip, gražios merginos vis dar čia, bet dabar stinga pinigų, kad jas nusivestum į restoraną.

Akivaizdu, DLR ir Naujosios Rusios idėja užpildė šį patriotinį vakuumą, atsiradusį po to, kai Maidanas sunaikino buvusius Donbaso didvyrius.

Baimės miestas

Atrodo, kad čionykštis populiarus moto – „Donbaso niekas nepaklupdė“ – nebeveikia. Donbasas parklupdytas teroristų, nors, būdamas išdidus, kol kas to nenori pripažinti.
Šiandieninis Donbasas labai panašus į Kijevą aštrių priešpriešų Gruševskio gatvėje metu.

Panašus tuo, kad nepaisant įvykių, miestas toliau gyvena savo gyvenimą. Dieną žmonės eina į darbą, o vakare restoranuose visi staliukai užimti. Teoriškai, nesekant naujienų ir apvažiuojant centrinį miesto kvartalą, galima visai ir nejausti krizės, revoliucijos ir t. t. Pamenat, kokia baimė sklandė vasario 18-ąją Kijeve, kai uždarė metro, o žmones išleido iš darbo? Atsimenat, kaip baisu buvo vasario 19-ąją, dangiškosios šimtinės sušaudymo dieną? O pamenat, kaip vasario 22-osios baimė dingo kartu su Janukovičium?

O štai Donecke – baimė kitokia ir ji stipresnė. Įsiklausius, tai visi, absoliučiai visi, kalba apie įvykius mieste. O čionykščiai įvykiai – aštrūs, ir, kas blogiausia, jie tiesiogiai veikia tuos, kuriuos tu pažįsti. Pavyzdžiui, žinau mažiausiai tris pažįstamų pažįstamus, iš kurių pastarosiomis dienomis atėmė automobilius, o vienas iš jų guli reanimacijoje su šautine žaizda, nes nenorėjo sustoti banditams reikalaujant. Mano pažįstamos mamą apiplėšė maršrutiniame autobuse Donecko centre! Stotelėje įlipo du ginkluoti žmonės ir pasakė: „sudėkit visą auksą ir pinigus į šį paketą“. Kitoje stotelėje jie išlipo su visu grobiu. Iš visų autosalonų mieste išvežti automobiliai, nes po pirmos automobilių konfiskacijos DLR naudai norinčių rizikuoti automobilių pardavėjų nebeliko. Daugelyje bankomatų nėra grynųjų, nes inkasatorių automobiliai stabdomi ir apiplėšiami pirmiausiai, tad bankai tiesiog nenori tokiu būdu rizikuoti. Gatvėse nėra milicijos, tik „keliukai“, kaip anksčiau, surinkinėja duoklę kur nors toliau nuo miesto centro. Mieste sklando gandai, kad čečėnų smogikai jau prisijungė prie savanorių ir stovi patikros postuose prie įvažiavimo į miestą. O dabar prie viso to pridėkite uždarytas parduotuves ir bendrą savivalę gatvėse. Pavyzdžiui, šiomis dienomis ant mūsų vos neužlėkė per raudoną važiuojanti teroristų mašina, buvusi, žinoma, be numerių. Tarp kitko, vietiniai gyventojai žino, jog nuo mašinų be numerių ir inkasatorių mašinų reikia laikytis kuo atokiau, nes jos – susišaudymo pranašai.

Baimės jausmą sustiprina žmonių trūkumas gatvėse. Ne tai, kad žmonių jau visiškai nėra, bet vizualiai jų mažiau, nei pačią karščiausią pačių derlingiausių metų vasarą. Vietiniai turčiai, laukdami kol stabilizuosis situacija, seniai išvyko iš šalies, o mažiau pasiturintys išvažiavo pas gimines į kitus miestus. Į Kijevą išvažiavo ir regiono „šeimininkas“ Rinatas Achmetovas. Neturintieji galimybės išvažiuoti tiesiog sėdi namuose ir stengiasi neiti į gatvę.

Bet paradoksaliausia tai, kad Doneckas bijo… Ukrainos armijos. Čia kiekvieną dieną laukiama miesto valymo. Nežinia kodėl Donecko gyventojai mano, kad Ukrainos armija mėtys ant miesto bombas ir šaudys į gyvenamuosius namus tam, kad nugalėtų DLR grupuotes. Baimė ne tik sklando ore, ji visokiais būdais stengiasi atakuoti gyventojus. Dėl jos ketvirtadienį, po skerdynių Volnovahos patikros poste, 12:00 visus Donecko metalurgijos gamyklos darbuotojus išleido namo. Vadovybė pasakė, kad bus miesto valymas ir, atseit, iš Mariupolio pusės jau atvyksta kariuomenė. Tūkstančiai paleistų darbuotojų kaip mat išplatino baimę tarp savo giminaičių ir pažįstamų. Tas pats kitą dieną įvyko ir kažkuriame technikume.

Visa tai man primena, kaip Maidanas nuo pirmos savo egzistavimo dienos laukė valymo.

Donbasas „stumia dūrą“

Rinkimų diena Donbase buvo ypatinga, juk DLR paskelbė rinkimus už įstatymo ribų. Išvakarėse teroristai ėmė įkaitais rinkiminių komisijų atstovus, grobė rinkiminių komisijų pastatus, grasino gyventojams. Apie tai, jog Donecke rinkimų nebus, man sakė kiekvienas Donecko gyventojas dar likus savaitei iki jų. Gi aš maniau, jog teroristų pernelyg mažai, jog galėtų sukliudyti balsavimui visose apylinkėse. Bet nugalėjo baimė. Žmonės ne tik neatvyko į darbą vietinėse balsavimo apylinkėse, dauguma neatėjo ir balsuoti. Deja, nebuvo pasipiktinusių minių prie apylinkių, kaip pranešė Ukrainos žiniasklaida, nes nebuvo ir pačių apylinkių.

Pasivažinėjęs mieste pastebėjau, jog gatvėse žmonių dar mažiau, nei buvo vakar. Aš neradau nei vienos veikiančios apylinkės, nors savo pilietinę pareigą stengiausi įvykdyti net Oro uoste, kuriame valdžia žadėjo įrengti laikiną rinkiminę komisiją. Žmonių, pasiruošusių rizikuoti savo gyvybe Donbase organizuojant rinkimus neatsirado.

Taip fejeriškai baigėsi epocha, kai Donbasas apspręsdavo politinę šalies ateitį. Ir aš manau, kad šios teisės Donbasas jau niekada nebegaus. Laikas Donbasui pripažinti, kad jis ne tik išdidus ir stiprus, bet ir kvailas. Na gerai, gal ir ne kvailas, o pernelyg patiklus. Jį dešimtąjį dešimtmetį apgavo nusikaltėliai, 2000-aisiais – Kučma, o 2004-aisiais – Juščenka, dantimis išplėšęs pergalę. Jį apgavo Janukovičius, pabėgęs iš šalies, jį apgavo DLR, įtraukdama į žiaurią avantiūrą, po kurios Donbasas liks išsekęs, nuskurdęs, įžeistas ir piktas.

Viltis

Per artimiausias dvi savaites įvyks prezidento Porošenkos inauguracija ir Ukraina turės savo penktąjį prezidentą. Pergalė pirmajame ture – tai ne gyventojų pasitikėjimo kreditas, o troškimas kuo greičiau stabilizuoti šalies politinę ir ekonominę situaciją. Žmonės nebenori gyventi baimėje. Aš tikiuosi, kad Porošenka tesės savo pažadą ir savo pirmojo prezidentinio vizito atvyks į Donecką.

Aš tikiuosi, jog naujas prezidentas nebus toks šlapukas kaip Turčinovas, kuris leidžia banditams valdyti Donbasą. Savo pirmą buvimo Donbase dieną aš aplankiau „karinės šlovės“ vietas: UST (Ukrainos saugumo tarnybą), UGP (Ukrainos generalinę prokuratūrą), RVA (Regiono valstybinę administraciją), Mano didelei nuostabai, UST patikros poste nepamačiau nei vieno žmogaus, prie užgrobtos prokuratūros – nei vieno, ir tik prie RVA – apie dešimt karių. Esu visiškai įsitikinęs, kad tvarką Donecke galima įvesti per vieną dieną, o per savaitę – visuose regiono miestuose ir kaimuose. Suprantama, nepavyks išvengti taikių gyventojų aukų. Bet tai kaina, kurią teks sumokėti už likusiųjų gerbūvį. Galų gale, dešimt bepročių, pasiruošusių gultis po tankais, nebūtų sociumui atnešę naudos, taigi sociumas jų netektį išgyvens.

Žinoma, Doneckas prezidento Porošenkos nepripažįsta, taip pat, kaip nepripažino Juščenkos, surinkusio regione vos kelis procentus. Tačiau pakartosiu – Donbasas pripažįsta jėgos kalbą. Ir jei Porošenka nesielgs kaip mėmė Juščenka, jei pasirodys pakankamai kietas, kad įvestų regione tvarką, tai Donbaso balsas gerokai pritils. Juk nuolankumas – mano žemiečių skiriamasis bruožas. Jiems nuolankumas – išdidumo atmaina, tai jų silpnybė, bet tai – ir jėga.


Ярослав Корец
inforesist.org

http://inforesist.org/strax-i-nenavist-v-donecke>

7 valstijos, kur baigiasi vanduo

Septyniose valstijose sąlygos tokios sunkios, kad kiekvienos iš jų daugiau nei pusė ploto apimta sunkios sausros. Sunki sausra charakterizuojama kaip derliaus praradimas, dažnas vandens trūkumas ir privalomi vandens naudojimo apribojimai. Remdamiesi JAV Sausrų stebėjimo ataskaita, apžvelgiame valstijas su aukščiausiu sunkios sausros lygiu.

Duotame interviu, JAV Žemė ūkio departamento meteorologas Bradas Rippey’is, sakė, kad kai kuriose šalies dalyse sausra buvo ilgai besitęsianti problema. „Kai kuriuose regionuose, ypač šiaurinėje Teksaso dalyje, sausra trunka jau 3,5 metų,” sakė Rippey’is.

Nors didžioji šių septynių valstijų dalis kenčia nuo stiprios sausros, kai kuriose jų dalyse padėtis dar blogesnė. Šešiose iš septynių valstijų, kur sausros lygis didžiausias, daugiau, nei 30 % kiekvienos valstijos praeitą savaitę buvo ekstremali sausra, charakterizuojama dideliais derliaus ir ganyklų praradimais, bei plačiai išplitusiu vandens trūkumu. Be to, 25 % Kalifornijos ir 30 % Oklahomos kentė nuo išskirtinės sausros, aukščiausio įmanomo sausros klasės. Esant išskirtinei sausrai, derliaus ir ganyklų praradimai plačiai paplitę, o šaltinių ir rezervuarų vandens trūkumas gali pasiekti nelaimės lygį.

Sausros padarė didelę žalą svarbioms ž.ū. kultūroms, pavyzdžiui, žiemkenčiams. „Tiek žiemkenčių auginama visoje pietinėje Didžiųjų lygumų pusėje,” sakė Rippey’is, plote, apimančiame Teksasą, Oklahomą ir Kanzasą, tris labiausiai paveiktas valstijas. Vien Teksase 2012 m. buvo ketvirtis milijono ūkių, daugiausia iš visų valstijų, tuo tarpu kaimyninėje Oklahomoje jų buvo daugiau, nei 80 000 – daugiau jų tik trijose kitose valstijose.

Pietvakariuose labiau rūpestį kelia ne žemės ūkis, o rezervuarų lygis, paaiškino Rippey’is. Arizonoje rezervuarų lygis siekė tik du trečdalius įprasto vidutinio. Naujojoje Meksikoje padėtis dar prastesnė, ten vandens atsargos rezervuaruose siekia tik kiek daugiau nei pusę normalaus lygio. „Nevadoje padėtis blogiausia. Ten rezervuaruose yra maždaug trečdalis to, kiek paprastai būna,” sakė Rippey’is.

Situacija Kalifornijoje problematiškiausia iš visų valstijų. Praeitą savaitę stiprią sausrą kentė visa valstija, o 75 % viso sausumos ploto buvo ekstremali sausra. „Tikra problema yra rezervuarai, kuriuos paprastai maitina Sierra Nevada ir pietinė Kaskadinių kalnų dalis,” pažymėjo Rippey’is. Žemės ūkyje naudojamo vandens apribojimai privertė daugelį Kalifornijos fermerių palikti laukus neužsėtus, pridūrė. „Esant [dabartiniam] naudojimui, Kalifornijai vandens liko mažiau, nei porai metų.”

JAV Sausrų ataskaitą ruošia JAV Žemės ūkio departamentas (USDA), Nacionalinė vandenyno ir atmosferos administracija (NOAA), ir Nacionalinis kovos su sausra centras Nebraska-Lincoln universitete.

Sausros lygiai pagal Nacionalinę sausrų stebėjimo tarnybą (National Drought Monitor)

0 lygis, „Nenormaliai sausa“:

Tai lengviausias lygis, reiškiantis, kad „plote prasideda sausra: trumpalaikis sausumas lėtina augalų sodinimą, ž. ū. kultūrų ir ganyklų augimą; ar sausra baigiasi, tai reiškia užsilikęs vandens deficitas; ganyklos ir ž. ū. kultūros iki galo neatsigavo”.

1 lygis, „Vidutinė sausra“:

Esant šiam sausros lygiui „padaroma šiek tiek žalos ž. ū. kultūroms, ganykloms; vandens lygis upeliuose, rezervuaruose ar šuliniuose žemas, susidaro ar neišvengiamas vandens trūkumas; prašoma savanoriškai riboti vandens naudojimą”.

2 lygis, „Sunki sausra“:

Šis lygis reiškia, kad „tikėtina ž.ū. kultūrų ar ganyklų žūtis; dažnai trūksta vandens; taikomi vandens ribojimai”.

3 lygis, „Ekstremali sausra“:

Tai antras pagal stiprumą sausros lygis, lydimas „didelės dalies ž.ū. kultūrų/ganyklų praradimo” ir „plačių vandens tiekimo sutrikimų ir naudojimo apribojimų.”

4 lygis, „Išskirtinė sausra:

Tai intensyviausios sausros lygis. Dabar šis sausros lygis yra 14 procentų Teksaso teritorijos. Pačiame sausros įkarštyje spalį, išskirtinės sausros lygis buvo 86 procentuose valstijos. Šį lygį charakterizuoja „išskirtinė ir plačiai paplitusi ž.ū. kultūrų/ganyklų žūtis; vandens trūkumas rezervuaruose, upeliuose ir šuliniuose, kelia vandens trūkumo grėsmę.”

Alexander E. M. Hess, Thomas C. Frohlich
www.huffingtonpost.com

http://www.huffingtonpost.com/2014/05/24/states-without-water_n_5386035.html

Disidentas V. Bukovskis: Entuziazmas „Krymas mūsų“ gyvuos daugiausia pusmetį

Disidentas Vladimiras Bukovskis: Entuziazmui „Krymas mūsų“ gyvuoti liko daugiausia pusmetį

Владимир Буковский

Sovietų disidentas Vladimiras Bukovskis «Громадському радіо» (Ukraina) duotame interviu kalba apie Rusijai kylantį pavojų, kurį sukėlė Krymo aneksija:

„Šis režimas išėjo į finišo tiesiąją. […] Gyvuotai jam liko labai nedaug, ir […] su tuo jie nieko padaryti negali. Štai prasidėjo atgalinis skaičiavimas. Štai įsivėlė papulkininkas į tą Krymą, nesuprasdamas, ką daro ir viskas – visas pasaulis nusiteikė prieš jį. Pasaulis, kuris džiaugsmingai būtų visa tai priėmęs, viską pamiršęs, ir niekada neprisiminęs. Tačiau jis viską atliko taip, kad pasaulis to priimti negali. […] Bet su atviru svetimų teritorijų užėmimu, aneksavimu pasaulis sutikti negali.“

Vladimiras Bukovskis taip pat kalba apie Vakarų šalių sankcijų pasekmes, prokremliškojo entuziazmo nepastovumą ir gresiantį Rusijos suirimą. Atsako į klausimus apie oficialiosios Maskvos pastangas sutaikyti carinį ir sovietinį palikimą, ir apie 1991 ir 2014 metų paraleles. Publicistas ir rašytojas kritikuoja Kijevo valdžią už neryžtingumą su šalies pietryčiuose veikiančiais separatistais ir pataria Ukrainai stoti ne į Europos sąjungą, o į NATO.

Interviu tinklalaidei «Летучка» įrašė Kirilas Lukarenko.

– Laba diena. Mūsų radijuje šiandien vieši Vladimiras Bukovskis, legendinis disidentas, dabar gyvenantis Britanijoje. Jį kalbinsiu aš, Kirilas Lukerenka. Ir su ponu Bukovskiu noriu pakalbėti apie Rusiją. Apie tai, kas dabar Rusijai bus. Kokia ta naujoji Rusija, kurią gavome po Krymo aneksijos.

– Aš manau, kad dėl visos šios avantiūros su Krymu, Rytų Ukraina dabartinis Rusijos režimas pakliuvo į savotiškus spąstus.

Tiksliau, tai buvo aišku iš pačių pradžių, kad jie patys save į spąstus atvedė. Pirmyn jie eiti negali, atgal grįžti irgi neišeina. Sako, tie veiksmai sukėlė didelį prastuomenės pasitenkinimą. Labai gali būti. Mūsų šalyje, kaip ir bet kurioje kitoje, pilna prastuomenės, besidžiaugiančios, kad, štai, mes didūs. Tačiau ta pati prastuomenė po pusmečio su energingiau Putino nekęs, nes taip jis nieko nepasieks, jų gyvenimo nepagerins.

Didybė, žinote, tokia visiškai nemateriali substancija ir kai už ją tenka atsiskaityti savo pragyvenimo lygiu, tai didelio džiaugsmo kelti negali. Tai yra, prablaivėjimas bus siaubingas. Ir jo gaunama neapykanta daugybę kartų viršys dabartinių avantiūrų keliamą entuziazmą. Tai pirma.

Antra, nepamirškime, kad Vakarų sankcijos, suprantama, greito poveikio negali padaryti, – sankcijos retai padaro poveikį nedelsdamos, – bet per ilgą laiką, turiu omeny 2, 3, daugiausia 4 metus, jos labai destruktyvios. Tai ir naftos ir dujų rinkos praradimas, dezintegravimasis iš pasaulinės finansų sistemos, tai negalėjimas nieko eksportuoti ar importuoti.

Vylimasis, kad juos išgelbės Kinija, yra labai naivus. Kinija negali pakeisti viso pasaulio, o ir nenori to daryti. Atkreipkite dėmesį, Kinija JTO balsavime dėl šio klausimo susilaikė. Jie visai nesiveržia būti paskutiniais Rusijos imperijos sąjungininkais, tai ne jų idėja. Taigi, kompensacijos čia nebus. Net jeigu jie ras ten naują dujų ir naftos rinką, šis sandėris bus akivaizdžiai nenaudingas, juk kinai puikiausiai supranta, kad alternatyvų Rusija neturi ir nustatys savo kainas. Ir nuostoliai, kuriuos dėl to patirs Rusijos iždas, bus tiesiog begaliniai.

Žodžiu, iš viso to aš ir mano draugai darome išvadą, kad šis režimas išėjo į finišo tiesiąją, kad gyvuoti jam liko visai nedaug ir kad jie nieko negali padaryti. Prasidėjo atgalinis skaičiavimas. Štai įsivėlė papulkininkas į tą Krymą, nesuprasdamas, ką daro ir viskas – visas pasaulis nusiteikė prieš jį. Pasaulis, kuris džiaugsmingai būtų visa tai priėmęs, viską pamiršęs, ir niekada neprisiminęs. Tačiau jis viską atliko taip, kad pasaulis to priimti negali.

Jeigu jis nebūtų Krymo aneksavęs, o pasakęs, va čia bus kaip kokia Abchazijos respublika, po poros metų visi tai nustumtų į šoną, pamirštų. Bet su atviru svetimų teritorijų užėmimu, aneksavimu, pasaulis sutikti negali, nes tada neliktų nė vienos vientisos Europos valstybės. Tai tokia Pandoros skrynia, išleidi džiną iš butelio ir viskas, viskam galas. Ir Ispanijai ir Graikijai ir Portugalijai ir tai pačiai Anglijai… To Vakarai priimti niekaip negali. Kaip benorėtų.

Štai jis padarė tai, kas negrįžtama ir gavo visu smarkumu.

– Jūs sakote, kad štai, po pusmečio tai sukels kažkokį dabartinio režimo poslinkį. Tačiau turime Irano pavyzdį. Iranas dabar bendradarbiauja su Vakarais, su JAV, ir jie atlaikė daug metų embargo, sankcijų. Ar stiprus Irano režimas? Kaip jam pavyko išgyventi? Gal ir Rusijos tokios perspektyvos?

– Iš principo išgyvenimas įmanomas. Štai, tarkime, Irakas, valdant S. Huseinui, su sankcijomis gyveno gana ilgai ir kaip paaiškėjo, gana neskausmingai. O sankcijos apeinamos. Bet pats izoliavimo nuo pasaulio faktas nepraeina be pasekmių. Antra, apeidinėjant sankcijas, patiriami nuostoliai. O Rusija jau dabar ant krizės ribos. Rublis kristi ėmė dar iki pradedant Krymo avantiūrą ir krenta toliau. Investicijos traukėsi dar iki Ukrainos revoliucijos, t. y. jų padėtis ir taip labai trapi. Ir nedaug reikia, kad šiaudelis sulaužytų kupranugario nugarą, o jie tą šiaudelį gavo.

– O kaip jautriai jaučiate tuos pokyčius Rusijoje? Štai, tarkime 1991 metų sausį jau įsivaizdavote, kas bus tų metų rugpjūtį?

– Taip. SSRS pabaigą pranašavome jau keletą metų. Mūsų judėjimo draugai, kolegos pranašavo tai jau septintajame dešimtmetyje. Ir tai buvo mūsų bendra nuomonė. Žinoma, negalėjome pasakyti, kada ir kaip tai atsitiks, – pernelyg daug variantų, bet kad režimas pasmerktas, žinojome. 1990 metais parašiau knygutę Prancūzijoje USSR – from utopia to disaster. Ji paskui išleista vokiškai, itališkai… Rusiškai ji nepublikuota, – buvo parašyta Vakarams. Knygoje bandžiau paaiškinti, kad SSRS krachas neišvengiamas ir įvyks labai greitai. Štai, 1990 m. pradžioje ji išėjo Prancūzijoje. Ten ji neturėjo jokio pasisekimo, nes tada vyko gorbamanija, ir visi sakė, kad, na, tu perlenki, štai, dabar sovietų sąjunga pradės klestėti, įvykdys reformas, režimas įgaus antrą kvėpavimą… O 1991 m. ji išėjo Vokietijoje – metus užtruko vertimas ir panašiai, – ir taip pat nesulaukė pasisekimo, nes sakė, taip, suprantame, sąjunga dabar griūna… (juokiasi) Tai vienintelė mano knyga, nesulaukusi išvis jokio pasisekimo – niekas nenorėjo tokio fakto priimti. O kad tai įvyks, mes, žinoma, supratome. Tačiau vėlgi, kaip visa tai nutiks? Scenarijų daug. Mes su Viktoru Suvorovu ir kitais draugais tada parašėme tokią humoristinę knygą – „Auksins ešelonas“. Apie tai, kaip rusų kilmės amerikietis, regėdamas muilo trūkumą Sovietų sąjungoje, atveža muilo konteinerius, nori juos mainyti į ikonas, – toks avantiūriškas vyrukas. Ir kaip jis su tais konteineriais iš Odesos keliauja iki Maskvos. O tuo metu sugriūna Sovietų sąjunga. Vienur atsirado kažkokia musulmoniška respublika, kitur kalinių respublika, ten parlamentas, čia Machno. Ir jie su tuo muilu keliauja. (juokiasi) Tai yra, mes realiai suvokėme, kas nutiks, dėl to nedvejojome.

– Jei palygintume 1990-91 m. ir 2014 m. Rusiją, kokie pagrindiniai skirtumai ir esminiai panašumai?

– Na, yra labai daug panašumų ir skirtumų. Tai pernelyg ilga tema. Tačiau nepamirškime, kad dabar nėra komunizmo ideologijos. Tai labai svarbus faktorius. Vienas iš galingiausių sovietų priespaudos mechanizmų buvo jų ideologija. Dabar jo nėra. Cenzūrą jie įvesti gali, bet ji niekada nebuvo labai veiksminga, ypač interneto amžiuje. Tai visiškai beprasmiška. Bet jie grąžina cenzūrą, represijas, stengiasi grąžinti 1990-uosius metus, tačiau jiems nepavyksta. Štai dabar jie svarsto, kaip uždaryti šalį. Priima naujus įstatymus, ribojančius internetą, teisę keliauti po užsienį… Bet pasakysiu, kuo visa tai baigsis – kyšiai už važiavimą į užsienį išaugs keletą kartų. Štai ir viskas. Visa tai atsispindės kyšių dydyje. O ką nors uždrausti Rusijoje – neįmanoma. Korumpuotoje šalyje išvis ko nors uždrausti neina. Tiesiog kaip rinkos mechanizmas atsispindi kyšių dydyje. Taigi, ne, jie nieko to padaryti negalės.

Dabar pažadintas tautinis entuziazmas – Krymas mūsų, – ištvers ilgiausiai pusmetį. Nes viso to efektas iki gyventojų nusileis maždaug per pusę metų. Tada paaiškės, kad visa tai nėra nemokama, kad už visa tai reikia atsiskaityti savo gerbūviu, kad iš tiesų to Krymo niekam nereikia, kad visa tai buvo avantiūra, siekiant parodyti, kad, va, kokie mes didingi, barškaliukas ir tiek. Ir va tada jų pagieža bus begalinė. Tuo labiau, kad jie manė, kad dabar taip eisime ir toliau – paimsime Ukrainos rytus, pietus, susijungsime su Padnestrės respublika… O juk viso to nebus. Matome, traukiasi nuo rytų, suprasdamas, kad tai ne jo jėgoms. Kaip sako anglai, atkando kąsnį, kurio negali sukramtyti. Ir juk visi tai pamatys, ir tai – nesėkmė. Ir jų nusivylimas bus begalinis.

– Kuo gresia tas nusivylimas, kaip sakėte, po pusmečio?

– Gresia socialiniais neramumais, išcentrinių tendencijų, emigracijos stiprėjimu. O ši tendencija pas mus visada yra. Šalis dirbtinė, sukurta nuo stogo, ne nuo pamatų, todėl regionai, kuo toliau, tuo mažiau nori likti su Maskva – jiems tai nenaudinga, netgi beprasmiška. Ir Tolimieji Rytai, ir Rytų Sibiras, Uralas, Pietūs, Vakarai, Šiaurė, – visi žvelgia kaip vilkai, taikydamiesi pabėgti į mišką. O politinio centro susilpnėjimas jiems kaip signalas – kai tik centras susilpnėja, tas procesas sustiprėja. Jis jau keletą kartų buvo prasidėjęs. Tarkime, 1998 metais per krizę, kai netgi Uralas buvo pasirengęs pasiskelbti respublika ir taip toliau.

Šis klausimas nuolat pakibęs. Ir bet koks vidinės padėties pablogėjimas šį scenarijų priartina. Kaip greitai tai prasidės, nesiimu prognozuoti, nes gana sunku viską apskaičiuoti, daug nežinomų faktorių – pasaulinė konjunktūra, kainos ir taip toliau, – visa tai reikia žinoti ir įvertinti, o dabar negalime to žinoti, bet iš principo, tai labai neilgas procesas, greitai vykstantis. O kai po poros metų išties atsilieps sankcijos, kai biudžete žiojės didžiulė deficito skylė, kai negalės daryti jokių išmokų, nemokės pensijų, algų nemokės po pusę metų, – taip jau buvo, – šalis subyrės.

– Jei tai suprantate jūs, supranta kiti žmonės, akivaizdu, kad tai supranta ir Kremliuje. Taigi, ką darys Kremlius, kad išvengtų tokių pasekmių?

– Pasirinkimas lyg ir nedidelis. Žinoma, represijos bus tęsiamos, tačiau vien jos situacijos nesukontroliuos. Ar rengs jie naujas avantiūras su kaimynais? Labai gali būti. Tai įmanoma. Bet šaliai tai visiškai nepakeliama. Dabar jie nieko negali užkariauti. Tai bedantė šalis – jos armija iširusi. Vadinasi, tai baigtųsi pralaimėjimu. Bet koks pralaimėjimas tik pagreitintų griūtį. Bus 1917 metai. Visiška imperijos griūtis, visokie machno, centrinė valdžia, negalinti tvarkytis netgi Kremliuje. Tai bus griūties bejėgiškumas.

– Ką šioje situacijoje daryti Rusijos kaimynams, jei Jūsų scenarijus bus realizuotas?

– Rusijos kaimynams derėtų stiprinti gynybą ir kurti sąjungas su pakankamai stipriomis šalimis. Tarkime, Ukrainai Europos sąjungos nereikia, – tai bedantis ir beprasmis darinys, – o štai NATO jums būtinai reikia. Tas pats ir Gruzijoje ir taip toliau. Pabaltijys jau NATO nariai. Štai ko jums reikia. Antraip jūs lyg ir pritariate jų provokacijoms. O taip elgtis nereikia. Tai viena. O antra, – kaip įmanoma greičiau atstatinėti savo ekonomiką. Svarbiausia, kaip greitai tapsite sėkmingi. Tai labai svarbu. Nes pas jus irgi yra gyventojai, kurie nesėkmės neatleis. Ir tokios tvirtos orientacijos jie kol kas neturi. Tai yra, reikia būti sėkmingiems, reikia sugebėti maksimaliai atstatyti savo ūkį. Štai ir viskas, nieko daugiau neina pasiūlyti. O Rusijoje, ką sakiau, yra neišvengiama, niekur jie nesidės.

– Jūs žinomas Europos sąjungos skeptikas. Euromaidanas vyko po Ukrainos prisijungimo prie ES vėliava. Kodėl žiūrite į ES skeptiškai? Juk Ukrainos pastangos prisijungti prie ES davė rezultatų – šalyje įvyko politinės permainos. Kaip tai vertinate?

– Pastangos atvedė prie tam tikros nuostabos ir konflikto su valdžia. Konflikto su valdžia reikėjo. O pats veržimasis kol kas niekur neatvedė ir tikiuosi, niekur neatves. ES, beje, suko jums galvą, jie puikiai tai žino, kad negali priimti jūsų nariais. Negali priimti pagal Mastrichto kriterijus, – Ukrainos ekonomika šių kriterijų neatitinka. Negali dėl daugybės priežasčių. Ir jie paprasčiausiai kvailino jus, masino – taip, mes jums padėsim. Sutartis, kurią buvo siūlyta pasirašyti, visiškai beprasmė. Vadinamoji asocijuotoji narystė jokių pranašumų nesuteikia ir nesuteiktų. Paprasčiausias orientacijos klausimas.

Ir Rusija visiškai netinkamai į tai sureagavo. Jiems reikėjo tiesiog spjauti į tai. Kodėl Putinas taip sunerimo, pasikvietė Janukovičių, grąžė rankas, siūlė 15 milijardų… Už ką? Pamanyk sau, na, būtume dabar asocijuoti nariai, ir ką? Nieko tai nebūtų davę, nei orientacijos, nei santykių su Rusija prasme. Tai yra, tai Kremliaus kvailystė. Ir kažkokios naivios viltys Ukrainoje. Rezultatas buvo toks, kad jis sukėlė konfliktą su jūsų valdžia. Tai teigiamas rezultatas. Jis baigėsi tuo, kad valdžia pralaimėjo.

O tęsti žaidimą su ES jums labai nepatariu. ES jūs juk nepažįstate. Iš tiesų tai tokia menševikinė Sovietų sąjungos kopija. Sovietų sąjunga buvo bolševikinė organizacija, o ES – menševikinė. Tai socialistai, tai nedemokratinis darinys, jų komisija – kaip politbiuras, jie patys save pasiskiria, mes jų nerenkame, jie tvarkosi kaip tinkami. Vienintelis renkamas instrumentas – europarlamentas. Jame sėdi tūkstantis deputatų, o su tūkstančiu deputatų nieko neina nuspręsti. Be to, kiekvienam jų per metus tenka po 6 minutes pasisakymams. 6 minutės – va, visa deputato įtaka EP. Tai juokinga, tai lyg cirkas, demokratijos regimybė. Tai nedemokratiška, tai socialistinė idėja.

Tai žiauri rinkos kontrolė, o tai reiškia, nenaudinga. Va, Anglijoje paskaičiavo, kad narystė ES mums kasmet neša 60 mlrd svarų nuostolį. Jei nebūtume ES nariai, turėtume papildomus 60 milijardų. Tai ne menkniekis, tai dideli pinigai. Ir jums to nereikia, ir nieko ji jums neduos. Iš pat pradžių, kai tik pasuko į Rytų Europą, jie dar turėjo pinigų, jie duodavo kažkokias subsidijas, – Lenkijai, Čekijai… O dabar pinigų nebeturi. Dabar subankrutavo Graikija, Portugalija, Ispanija ir visas jas reikia išpirkti, o pinigų jau nėra. Jums jie išvis neturės ką pasiūlyti. Ir kam jums tai?.. Iš vienos sąjungos į kitą? Tai beprasmybė, žmonėms nėra kada apie tai galvoti, tai toli… Žinote, kaip pas mus žmonės galvoja – kas toli, tas nelabai svarbu. Ir išvis blyksi kaip vilties žiburėlis.

Iš tiesų tai tokia pati aklavietė, kaip ir Sovietų sąjunga. Ją sugalvojo kairieji Europoje. Juk tai kairysis projektas. Socialistų, socialdemokratų – kairiųjų partijų projektas. Taip jie norėjo įamžinti vadinamuosius socializmo pasiekimus. Ši frazė jums turėtų būti pažįstama – jūsiškiai komunistai tikriausiai ją naudoja. Va, štai kas tai yra. Niekai. Todėl, žinoma, aš esu nusistatęs prieš tai. Gyvenu Anglijoje ir man, kaip D. Britanijos piliečiui, to visiškai nereikia. Tai neša nuostolius šaliai, kurioje gyvenu. Ir jums tai irgi neš nuostolius ir tuo niekas nesidžiaugs. Štai, Pabaltijys prisijungė prie ES, su didžiulėmis viltimis, o dabar eikite, paklauskite. Jie jums viską apie ES papasakos. Jie alkūnes kandžiojasi dėl to, kad įstojo. Štai tokie dalykėliai.

– Kalbėjote, kad komunistinės ideologijos nebuvimas silpnina Rusiją. Kodėl? Ir dabar, pavyzdžiui, mačiau, kaip Rusijos valdžia kaip tik palaiko gegužės demonstracijas, bando parodyti, kad ji artima paprastiems žmonėms.

– Leiskite jus pataisyti. Ideologijos nebuvimas šalies nesilpnina – silpnina valdžią. Nes dabartinė valdžia, tai žmonės, norintys atstatyti sovietų valdžią. Tokia jų programa. Ir jiems, savaime suprantama, ideologijos nebuvimas – minusas. Todėl jie bando šį trūkumą pakeisti atributika.

Štai, įvedė raudoną armijos vėliavą, grąžino sovietinį himną. Tai jų negelbsti, tačiau sukuria iliuziją, kad judame ten, atgal į mylimą Sovietų sąjungą. Ir visa, ką jie daro – sakykime, grąžino į mokyklas PDG programas, tai tokia sovietinė atributika – Pasiruošęs Darbui ir Gynybai, – pas jus irgi tokia buvo, paklauskite savo tėvų, jie papasakos, kas yra PDG. Visa tai visiška nesąmonė. Tai jų pastangos, bandymas pasukti istorijos ratą atgalios – grįžti į tą pačią Sovietų sąjungą. To padaryti neįmanoma. Jie grįš į visai kitą sistemą, kuri bus dar blogesnė, kuri visiškai neveiks. Ji kartos sovietų sąjungos klaidas, bet neturės jokių jos pliusų ir taip toliau. Tai yra elementari kvailystė.

– Kaip dabartinei Rusijos valdžiai sekasi apjungti carinės ideologijos palikimą ir sovietinį ideologinį paveldą? Man atrodo, kad kaip pavyzdžiui, Georgijaus juostelė, kurioje susiliejo ir Georgijaus juosta ir gvardijos juostelė, taip ir Rusijos valdžia stengiasi sulieti carinį palikimą ir sovietinį palikimą. Ar toks bandymas bus sėkmingas?

– Nematau jokios sėkmės vilties. Taip, jie tai daro ir maža to, netgi mūsų toponimika šizofreniška – pavyzdžiui, Sankt Peterburgo miestas, Leningrado sritis, Jekaterinburgo miestas, Sverdlovsko sritis. Juk tai visiška šizofrenija. Pažiūrėkite į dabartinę enciklopediją, ten visi didvyriai – Stalinas didvyris ir Sacharovas didvyris, ir Solženycinas šaunuolis, ir Berija kuo garbingiausias žmogus. Taip gyventi neįmanoma. Žmonės, nežinantys savo istorijos, būtinai pasimes ir darys daugybę klaidų, kurios jau buvo padarytos anksčiau. Čia stiprybės nėra.

Na, gerai, sujungė jie Georgijaus kryžių su gvardija. Tai padarė dar Stalinas – jis gvardijai tokias spalvas davė neatsitiktinai. Bet ir Stalinui tai nepadėjo. Stalinas labai stengėsi tai padaryti – atidarė cerkves, grąžino karininkams antpečius, ką senoji revoliucionierių kartą laikė išdavyste. Jis visada didžiavosi, kad išlaikė didžiąją, nedalomą Rusiją, ir tuo patraukė senukus, baltųjų emigrantus grįžti. Tačiau tai vis vien buvo apgaulė – režimas juk buvo nebe caro, o sovietų ir sugrįžusieji atsidurdavo lageriuose. Aš tai žinau, turiu pažįstamų, kurie taip grįžo į Rusiją 1948 metais ir tuojau pat tiesiai į lagerį išvažiavo. Išties, bandyti padaryti Rusijos imperijos iki 1917-ųjų ir sovietinės sistemos hibridą tolygu daryti pionierių stovyklos ir koncentracijos stovyklos hibridą. Pabandykite įsivaizduoti, kaip jis veiks. (juokiasi) Ne, tai tik propagandinis triukas, nukreiptas į žmones, ieškančius pateisinimo savo bendradarbiavimui su valdžia. Jiems tai patogus pasiteisinimas, poza – mes tarnaujam Rusijai, netarnaujam Kremliaus režimui. Skiedalai. Tarnauja. To neina atskirti vieno nuo kito. Tai tarnauja savęs pateisinimui ir tiek. Elementaru. Protingo, skaitančio žmogaus tuo neapgausi. O beraščiams – viskas vienodai. Apie Rusijos imperiją jie vis vien nieko nepamena.

– Gal kokio nors klausimo Jums dar neuždaviau, gal norite ką nors dar pasakyti, kad klausytojai sužinotų iš pirmų lūpų?

– Mano priekaištai dabartinei Ukrainos valdžiai – jie visiškai nemoka elgtis su taip vadinamais separatistais. Tokio begalinio nuolaidumo pasekmės šaliai bus sunkios. Žinote, jie primena man anekdotą apie škotą, kuris taip mylėjo savo šunį, kad uodegą jam trumpino po truputį, užuot nukirtęs išsyk. Maždaug taip. Jie nesupranta, kad toks nuolaidumas lemia didelį kraujo praliejimą. Daug humaniškiau sutvarkyti tai vienu ypu. Taip, žinoma, kažkas žus, bet atleiskite, – žmonės, susibūrę po jums karą paskelbusios šalies vėliava, yra priešai. Pakėlęs vėliavą, susitapatinai su priešu, tad nesiskųsk, kad į tave šaudo. Tai teisėta. Tai teisėta netgi tarptautinės teisės požiūriu.

– Dėkoju už pokalbį.


Кирилл Лукеренко
hromadskeradio.org

http://hromadskeradio.org/wp-content/uploads/hr-letuchka-14-05-19-bukovskyj.mp3
http://hromadskeradio.org/letyuchka-vladimir-bukovskiy-protrezvenie-budet-uzhasnyim-entuziazmu-kryim-nash-zhit-maksimum-polgoda

Š. Korėjos naujienų agentūra praneša apie „rimtą nelaimę“

Šiaurės Korėjos pareigūnai stovi tarp pastato griūties Pchenjane aukų šeimų narių (gegužės 17 d.)
Šiaurės Korėjos pareigūnai stovi tarp pastato griūties Pchenjane aukų šeimų narių (gegužės 17 d.)

Gyvenamasis daugiabutis namas Š. Korėjos sostinėje sugriuvo per, kaip šalies žiniasklaida apibūdino, „rimtą nelaimingą atsitikimą“, pareikalavusį nenurodomo skaičiaus aukų.

Šiandienos (sekmadienio) neįprastame, atsiprašančiame Korėjos centrinės naujienų agentūros (KCNA) pranešime sakoma, kad namas sugriuvo antradienį, Pchenjano centrinės dalies Pchengono, statybos vietoje.

„Nelaimė pareikalavo aukų,“ nesileisdama į žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiaus smulkmenas pranešė agentūra. Jos teigimu, gelbėjimo pastangos buvo nutrauktos šeštadienį.

Pietų Korėjos vyriausybės atstovas pranešė, kad pastatas buvo 23 aukštų, tad jame galėjo gyventi iki 92 šeimų. Šiaurės Korėjoje įprasta į namus kraustytis dar iki jo statybos pabaigos, sakė atstovas.

Pietų Korėjos vyriausybė atidžiai stebi Š. Korėjos veiksmus.

Namo statyba „nevyko tinkamai, o darbus prižiūrėję ir kontroliavę valdininkai savo užduotį atliko neatsakingai“, pranešė KCNA. Pchenjano gyventojai buvo „labai sukrėsti“.

Kim Jong Unas nusiminęs

Uždaras Š. Korėjos režimas retai atkreipia dėmesį į problemas, vykstančias už jo sienų.

Valstybinės žiniasklaidos pranešimas, kuriame daug vyriausių valdininkų atsiprašymų, rodo, kad tai buvo rimta nelaimė.

Šalies lyderis Kim Jong Unas, „sėdėjo visą naktį, jausdamas skausmą dėl jam praneštos žinios apie nelaimingą atsitikimą“ ir atidėjo „visus kitus reikalus“, praneša KCNA, cituodama Kim Su Gilą, valdančiosios Korėjos darbininkų partijos Pchenjano miesto komiteto vyr. sekretorių.

Naujienų agentūros duomenimis, Liaudies saugumo ministras Choe Pu Il apibūdino atsitikimą kaip „neįsivaizduojamą“.

Kim Su Gilas sakė, kad valdžia daro žingsnius, kad padėtų aukų šeimoms ir suteiktų naują būstą – tai patvirtina išvadas, kad tebestatomame name žmonės jau gyveno.

Tarp nelaimių, apie kurias Š. Korėja pripažino viešai, yra daugybę žmonių gyvybių nusinešę 2012 m. potvyniai ir sprogimas traukinių stotyje, kai žuvo šimtai gyventojų.


Jethro Mullen
CNN

Antarktidos vėjų sūkurys – stipriausias per 1000 metų

Vėjai švilpia apie Antarktidą ©earth.nullschool.net)
Vėjai švilpia apie Antarktidą
©earth.nullschool.net)

Šiltnamio efektą sukeliančių (ŠES) dujų emisijos padeda įsisukti milžiniškam vėjų sūkuriui apie Antarktidą.

Antarktida šilo santykinai lėtai, palyginus su likusiu pasauliu. To paaiškinimas, panašu, yra toks, kad stiprėjo apie kontinentą pagal laikrodžio rodyklę besisukantys vėjai, užkirsdavę kelią šiltesnio oro patekimui.

Tam tikra prasme, šie vėjai mums pasitarnavo, išlaikydami šiltą orą nuo patekimo į Pietų ašigalį. Antraip, jis būtų tirpęs. Bet greitėdamas šis atmosferos verpetas traukiasi, palikdamas daugiau pažeidžiamų Antarktidos vietų šilumoje ir atitraukdamas žiemos lietus iš Vakarų Australijos.

2009 m. atrodė, kad už vėjų stiprėjimą atsakinga skylė ozono sluoksnyje virš Antarktidos. Dabar Nerilie Abram iš Australijos nacionalinio universiteto Kanberoje ir jos kolegos parodė, kad ozono skylė yra tik priežasties dalis. Globalinis atšilimas yra ne mažiau svarbus.

Šilimas maitina vėjus

Komanda atkūrė Antarktidos pastarųjų 1000 metų temperatūrą, naudodamasi ledo kernais iš Jameso Rosso salos, netoli nuo Antarktidos pusiasalio. Temperatūros koreliavo su vėjų stiprumu ir dažnumu, tad jie galėjo įvertinti vėjų galią.

Pasirodė, kad dabartinis vėjų stiprumas didžiausias per pastarąjį tūkstantmetį. Bet stiprumo pakilimas prasidėjo penktajame XX a. dešimtmetyje, likus kelioms dekadoms iki ozono skylės atsiradimo.

Taigi, Abram komanda atliko praėjusio tūkstantmečio orų simuliaciją, naudodama aštuonis klimato modelius, pagal faktinį ŠES dujų lygį, nustatytą iš ledo kernų. Visi modeliai numatė, kad vėjas turėtų sustiprėti iki penkto dešimtmečio, o tai rodo, kad vaidmenį vaidino ŠES dujos. Taip gali būti, nes daugiau sausumos turintis šiaurinis pusrutulis šyla greičiau už pietinį ir sukuria vėjus stiprinantį temperatūros gradientą.

Tokie istoriniai duomenys yra gyvybiškai svarbūs, pabrėžia Wenju Cai iš CSIRO, Australijos nacionalinės tyrimų agentūros Melburne. Dar nepublikuotame darbe jis vertina, kad ozono sluoksnio nykimas sukėlė du trečdalius poveikio Antaktidos vėjams, o už likusią dalį atsakingos ŠES dujos.

Ateities šokas

Jei ŠES dujos išties prisideda prie vėjų stiprėjimo, tai keičia mūsų prognozes apie Australijos ir Antarktidos klimatą.

Buvo tikimasi, kad ozono skylė užsitrauks per kelis dešimtmečius, ir jei tai buvo vienintelis orus kontroliuojantis faktorius, jie turėtų susilpnėti ir išsiplėsti. Taip Australijos lietūs grįžtų atgal, o vakarinės Antarktidos dalys būtų labiau apsaugotos nuo šilimo.

Tačiau, Abram tvirtina, kad kylanti globali temperatūra priešinsis šiam vėjų silpninimo efektui. Tai reiškia, kad Australijos Vakarai liks sausi, o vakarinės Antarktidos dalys, neužstojamos vėjų, tirps ir toliau.

Cai verinimu, jei dabartinis emisijų lygis išliks, šie du faktoriai iki 2045-ųjų vienas kitą neutralizuos, tad vėjai liks pastovūs. Po to, jei emisijos nemažės, ŠES dujos ims toliau stiprinti vėjus.

Žurnalo nuoroda: Nature Climate Change, DOI: 10.1038/NCLIMATE2235


Michael Slezak
New Scientist

Parengta pagal:

http://www.newscientist.com/article/dn25547-antarctic-wind-vortex-is-strongest-for-1000-years.html

Patvirtintas naujo elemento atradimas

Periodinė elementų sistema buvo praplėsta, paskelbus apie dar nepavadinto 117 elemento atradimo patvirtinimą.
Negalime matyti naujojo 117 elemento, bet jo gavimui panaudotas berklis laikomas šiomis žnyplėmis Negalime matyti naujojo 117 elemento, bet jo gavimui panaudotas berklis laikomas šiomis žnyplėmis[/caption] Negalime matyti naujojo 117 elemento, bet jo gavimui panaudotas berklis laikomas šiomis žnyplėmis

2010

metais bendra JAV ir Rusijos komanda paskelbė sukūrusi elementą, turintį 117 protonų ir užpildantį tarpą, atsiradusį, kai ketveriais metais anksčiau buvo atrastas 118 elementas. Tačiau Tarptautinė teorinės ir taikomosios chemijos sąjunga (International Union of Pure and Applied Chemistry – IUPAC) reikalauja, kad prieš papildant periodinę sistemą nauju elementu, jo atradimą patvirtintų dvi nepriklausomos komandos, nors laikinas ununseptiumo pavadinimas buvo naudojamas, kol atsiras patvirtinimas. Tai užtruko ketverius metus, bet panašu, galiausiai sulaukėme.

„Netgi kelių atomų sukūrimas ir identifikavimas yra triumfas.”

„117 elemento kūrimas yra absoliuti riba to, kas dabar įmanoma,” sako prof. Davidas Hinde iš Australijos nacionalinio universiteto of the Australian National University, vienas iš Physics Review Letters išspausdinto straipsnio autorių. „Todėl netgi kelių atomų sukūrimas ir identifikavimas yra triumfas.”

Hinde buvo GSI laboratorijos Vokietijoje, kur buvo jungiami kalcis 48 ir berklis 249, komandoje. Tai nelengva, nes sunku sukurti bet kiek daugiau berklio 249, o jo skilimo pusperiodis yra 320 dienų. Maždaug po metų bus likę pusė pagamino kiekio, tad jo transportavimas ir gryninimas negali laukti. Gautas produktas, kaip ir visi sunkesni už šviną atomai, nestabilus. Stebėdama skleidžiamas alfa daleles (helio branduolius), komanda padarė išvadą, kad jos buvo dviejų skilimo grandinių produktas, kurios abi kilo iš 294117, tai yra, atomo, turinčio 117 protonų ir 177 neutronus. Vienoje grandinėje buvo 270Db (dubnio) ir 266Lr (laurencio) izotopai. Laurencio izotope buvo 4 neutronais daugiau, nei anksčiau žinotame aukščiausiame laurencio izotope.

Paprastai didelių atomų skilimo pusperiodis trumpesnis, tai yra, didėjant masei, jie greičiau skyla. Tačiau egzistuoja vadinamos stabilumo salos, ir autoriai mano, kad vienos valandos 270Db skilimo pusperiodis „žymi svarbų žingsnį link dar ilgiau gyvuojančių supersunkių elementų branduolių, įsikūrusių „stabilumo salose“.“

Kūrimo procesą pavadinti efektyviu sunku. Daugiau, nei 1019 kalcio 48 atomų, kurie jau patys savaime nėra dažni, buvo iššaunami į berklį ir sukūrė vos keturis 117 elemeto atomus. Kaip bebūtų, „remiantis šiuo darbu, elementas 117 tirkiausiai bus pripažintas.”

Elementas 117 yra naujausias iš šešių elementų, apie kuriuos pirmiausia paskelbė Jungtinis branduolinių tyrimų institutas Rusijoje. Iš jų 113, 115 ir 118 dar nepatvirtinti, nors dėl pirmų dviejų jau gauta pareiškimų.

Toks mažas medžiagos pavyzdys neleidžia daug sužinoti apie elemento 117 chemines savybes. Ununseptiumo vieta periodinėje sistemoje yra po halogenais, tokiais, kaip fluoras ir chloras, bet gebėjimas perimti elektronus, dėl ko halogenai tokie reaktyvūs, leidžiantis lentele žemyn, silpnėja, ir manoma, kad jei kada nors bus sukurta pakankamai medžiagos, kad būtų galima stebėti jos chemines savybes, labiau tikėtina, kad jis praras elektronus, o ne prisitrauks.

Kadangi nuo The Elements parašymo padaryta nemažai atradimų, gal jau metas Tomui Lehreriui grįžti iš pensijos ir pridėti dar kelias eilutes prie savo dainos. Na, galime tik viltis.

Tuo tarpu Hinde puoselėja didingesnes svajones. „Didysis klausimas, kaip galėtume sukurti 119 ir 120 elementus?“ Tam reikėtų surasti sviedinį, sunkesnį už 48Ca. Hinde darbuojasi, ieškodamas geriausio kandidato.


Stephen Luntz
www.iflscience.com

Parengta pagal:

http://www.iflscience.com/chemistry/new-element-confirmed