Bepiločiai automobiliai JK gatvėse galės važinėti jau po pusmečio

Be įstatymų pakeitimo, JK keliuose bandomiems bepiločiams automobiliams reikėtų prieš juos einančio sargo, sakė Milton Keyneso meras New Scientist žurnalui sausį. Ši idėja primena XX a. pradžią, kai prieš pirmuosius automobilius turėjo eiti žmogus su raudona vėliavėle.Robotcar

Bet sargų galiausiai nereikės. JK verslo sekretorius Vince’as Cable\as liepos 30 d. paskelbė, kad įstatymas bus pakeistas, kad bepiločiams automobiliams, panašiems į Google pradėtus, važinėti Britanijos keliais nuo 2015 sausio.

Cable’as Motor Industry Research Association Nuneatone pranešė, kad įstatymas greitai „bus peržiūrėtas“, kad būtų įtraukti du galimi bepiločių automobilių veikimo tipai: kai, esant reikalui, vairuotojas gali perimti automobilio kontrolę, ir kai automobilis visą laiką visiškai autonomiškas.

Be to, vyriausybė įsteigė 10 milijonų £ prizą, kurį galės pasidalinti trys miestai, pasiūlę priimti bepiločių automobilių bandymus. Kiekvienas projektas truks 18 – 36 mėnesius ir prasidės sausį.

Save vairuojančių automobilių naudojimo gatvėse įteisinimą pasveikino tarybų nariai ir autonominių technologijų tyrėjai.

„Tai didelis žingsnis į priekį. Vyriausybė pagaliau pripažįsta, kad už lango XXI-asis amžius ir kad automobiliai geba vairuoti patys,“ sako Johnas Bintas, Milton Keyneso tarybos narys, inicijavęs miesto planą miesto centre iki 2017 metų įgyvendinti dviviečius autonomiškus taksi.

Tuo tarpu Oxfordo universiteto mobiliosios robotikos departamente, kur telkiasi dauguma JK bepiločių automobilių tyrimų, tyrėjas Ingmaras Posneris sako, kad laisvė naudoti kelius bandymams yra puiki naujiena.

„Tai labai pravers, nes stebime, kaip autonomiški automobiliai galėtų palengvinti automobilių grūstis ir suteikti saugesnį ir malonesnį vairavimą,“ sako jis.

Oxfordo darbą iš dalies finansuoja Japonijos automobilių gamintojas Nissan – ir manoma, ten kuriama bepilotė kompanijos Leaf automobilio versija, drauge su autonominiu kariniu džipu. Oxfordo komanda taip pat kuria lazerinę ir radarų jutimo technologiją Milton Keyneso autonominiams podams – mažiems automobiliukams, panašiems į „Johnny Cabs“ originaliame Viską prisiminti filme, be androidų vairuotojų. Juos gamina automobilių inžinerijos firma RDM Group Coventry’yje.

Kol Google pirmauja, su savo autonomiškų automobilių programa – ir jau atskleidė ankstyvą patogių keleiviams bepiločių automobilių dizainą – JK atsilikinėjo nuo JAV, kur Kalifornija, Nevada ir Arizona jau leidžia važinėti bepiločiams automobiliams, nors ir su pasiruošusiu saugumo vairuotoju. Google bandomi automobiliai jau sukorė daugiau, nei 480 000 kilometrų.

Kelių be vairuotojų iniciatyva yra antrasis su inovacijomis susijęs vyriausybė verslo ir transporto departamento pranešimas per porą savaičių: liepos 15 d. jie pranešė apie JK kosminiam turizmui skirto kosminio uosto statybos planus, kurie, kaip ir bepiločiai automobiliai, skirti užtikrinti ankstyvųjų tiekėjų pranašumą JK aukštųjų technologijų firmoms, kai išaugs paklausa.


Paul Marks
New Scientist

http://www.newscientist.com/article/dn25979-driverless-cars-could-be-on-uk-streets-in-six-months.html#.U9qXx1Es0ge

Oazė pasaulyje be deguonies

Pirmąją Žemės egzistavimo pusę deguonies atmosferoje nebuvo. Jos oru nebuvo galima kvėpuoti ir gyvybė okeanuose buvo ne ką sudėtingesnė už primityvius glitėsius. Tačiau netgi tokiame nedraugingame pasaulyje buvo mažos deguonies „oazės“, palaikomos bakterijų. Dabar rasto pirmieji tvirti vienos iš tokių oazių įrodymai, išsaugoti senovinėje uoloje.

mg22329792.700-1_300

Jei į tą senovinį pasaulį žengtų žmogus, mirtų nuo uždusimo per minutę. Tik maždaug prieš 2,4 milijardus metų deguonis užplūdo vandenynus ir radosi mums pažįstamas oras ir jūros.

„Bet daug mokslininkų įtarė, kad pirmoji biologinė deguonies gamyba prasidėjo daug seniau,“ sako Timothy’is Lyonsas iš Kalifornijos universiteto River Side’e. 4 – 2,5 milijardų metų amžiaus uolienose dažnai pasitaiko turinčių daug geležies mineralų juostos. Jos susiformavo, kai bakterijos ėmė išskirti deguonį, kuris sureagavo su vandenynuose ištirpusia geležimi, suformuodamas ant dugno nusėdusias daleles.

Tad, deguonis galėjo kauptis izoliuotose kišenėse – galbūt nuo pasaulinio vandenyno atkirstose sekliose jūrose. „Deguonies oazių senovinėse jūrose idėja sklandė jau seniai, bet niekas negalėjo tokios oazės aptikti,“ sako Robertas Ridingas Tennessee’io universiteto Knoxville’yje. Jis su kolegomis tvirtina tokią radęs.

Jie rinko pavyzdžius iš Steep Rock ežero Ontario’je, Kanadoje. Ten uolos 2,8 mlrd metų amžiaus ir sudarytos iė geležies mineralų ir kalkakmenio mišinio, o taip pat plonų mikrobų kilimėlių, vadinamųjų stromatolitų. Šis regionas kadaise buvo „seklus šelfas, iš dalies atskirtas nuo atviros jūros stromatolitų rifu, ir šalia sausumos, galėjusios teikti maistines medžiagas“, sako Ridingas.

„Steep Rock’as yra vienas iš seniausių storų kalkakmenio sluoksnių Žemėje, ir tikrai geriausiai išsaugotas,“ sako Ridingas. Jo komandos atlikta kalkakmenio analizė rodo, kad jis nepakito nuo pat susiformavimo.

Tai svarbiausia, prideda Ridingas, kadangi kalkamenį sudarantis kalcio karbonatas gali susiformuoti tik vandenyje, iš kurio pašalinta visa ištirpusi geležis. Jis sako, kad geriausias šio mineralo buvimo paaiškinimas yra bakterijos, išskiriančios deguonį, suragavusį su vandenyje esančia geležimi (Precambrian Research, doi.org/tsq).

Tačiau ši oazė gyvavo tik apie 5 milijonus metų. Vėliau jūros lygis pakilo, persiliejo per rifą ir užpylė nauju geležies turtingu vandeniu, sukeldama deguonies lygio kritimą. „Tokių oazių egzistavimas buvo delikatus,“ sako Lee Kump iš Pensilvanijos valstijos universiteto University Parke.

Nežiūrint pavadinimo, oazės buvo pavojingos vietos. Kadangi deguonis chemiškai aktyvus, iš pradžių, jam kaupiantis, tai buvo mirtinas teršalas. Oazėse gyvenančios bakterijos turėjo išvystyti apsaugos nuo deguonies mechanizmus arba žūti. Taip oazės vertė ankstyvąją gyvybę taikytis prie deguonies, o paskui šios dujos įsitvirtino visame pasaulyje.

Tai buvo kritinis gyvybės evoliucijos Žemėje momentas. Galintiems gyventi deguonies aplinkoje organizmams galėjo išsivystyti gebėjimas išnaudoti deguonies cheminę energiją, ir tapti pirmaisiais pasaulio deguonies kvėpuotojais.


Michael Marshall
New Scientist № 2979

http://www.newscientist.com/article/mg22329792.700-oxygen-oasis-for-early-life-found-in-ancient-rock.html

Melagysčių voratinklis

1991-aisiais, kai griuvo Sovietų komunizmas, atrodė, kad Rusijos žmonėms galiausiai atsirado galimybė tapti normalios vakarietiškos demokratiškos šalies piliečiais. Vladimiro Putino katastrofiškas indėlis į Rusijos istoriją pasuko jo šalį kita linkme. Tačiau pasaulyje daug kas dėl savanaudiškumo ar saviapgaulės nenorėjo regėti Putino tokio, koks jis yra iš tiesų.
20140726_LDP001_0

Malaizijos oro linijų reiso MH17 pašovimas, nužudant 298 nekaltus žmones ir jų palaikų išniekinimas rytų Ukrainos saulėgrąžų laukuose, visų pirma yra nutrauktų gyvenimų ir gedinčių artimųjų tragedija. Tačiau tai yra ir Putino padarytos žalos matas. Jo valdymo metais Rusija tapo vieta, kur tiesa ir melas nebėra atskiri ir faktai pakreipiami vyriausybės naudai. Putinas pateikia save kaip patriotą, bet jis yra grėsmė – tarptautinėms normoms, kaimyninėms šalims ir patiems rusams, apnuodytiems jo isteriška antivakarietiška propaganda.

Pasaulis turi visiškai suvokti Putino keliamą pavojų – to nepadarius, tolau bus tik blogiau.

Nukryžiavimas ir kitos istorijos

Putinas kaltino dėl MH17 tragedijos Ukrainą, tačiau jis yra šios šalies sunaikinimo autorius. Aukščiausiajam teismui tinkami netiesioginiai įrodymai veda prie išvados, kad prorusiški separatistai šovė žemė-oras raketą iš savo teritorijos į tai, ką jie veikiausiai manė esant Ukrainos kariniu lėktuvu. Separatistų lyderis pasigyrė tuo socialiniuose tinkluose ir apgailestavo dėl klaidos Ukrainos žvalgybos perimtose žinutėse, kurias autentifikavo Amerika (žr. straipsnį).

Rusijos prezidentas su jų nusikaltimu susijęs dvejopai. Pirmiausia, panašu, raketas tiekė Rusija, jos paleidimo mechanizmo įgulą treniravo Rusija, o po raketos paleidimo kompleksas buvo išgabentas atgal į Rusiją. Antra, Putinas susijęs ir platesne prasme, kadangi tai yra jo karas. Pagrindinė nepripažintos Donecko liaudies respublikos rišamoji grandis nėra Ukrainos separatistai, bet Rusijos piliečiai, esantys arba buvę žvalgybos tarnybų nariai. Buvęs jų kolega, Putinas, sumokėjo už karą ir apginklavo juos tankais, šarvuočiais, artilerija – ir raketų žemė–oras baterijomis. Gaiduką paspaudė separatistai, bet virveles tampė virveles.

Visas moralės normas peržengiantis reiso MH17 sunaikinimas turėjo priversti mesti savo karo rytų Ukrainoje eskalavimo politikos. Tačiau jis neatsitraukė dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, visuomenėje, prie kurios formavimo jis tiek prisidėjo, melavimas yra pirmasis atsakas. Po katastrofos iš valdininkų ir jų ruporų Rusijos žiniasklaidoje iškart plūstelėjo prieštaringų ir neįtikėtinų teorijų srautas: taikinys buvo paties Putino lėktuvas; Ukrainos priešlėktuviniai kompleksai buvo netoliese. Rusijos prasimanymas, kad raketą paleido Ukrainos naikintuvas, susidūrė su problema, kad šie naikintuvai negalėjo skristi MH17 aukštyje, tad rusų hakeriai pakeitė Vikipedijos įrašą, kad trumpam jie gali tai padaryti. Tai, kad tokias negrabias sovietines pastangas lengva demaskuoti, nepateisina jų tikslo, kuris yra ne įtikinėti, bet įnešti pakankamai abejonių, kad tiesa pasidarytų nuomonės reikalu. Argi melagių pasaulyje negali meluoti ir Vakarai?

Antra, Putinas įsipainiojo į savo paties melagysčių tinklą, ką galėjo numatyti bet kuris savamokslis moralistas. Kai vien dėl pinigų dirbantys samdiniai sukurpė propagandą apie Kijevą valdančius fašistus ir jų atliktą trimečio berniuko nukryžiavimą, jo palaikymas tarp rusų rinkėjų šoktelėjo beveik 30 procentinių punktų, iki daugiau, nei 80%. Sujaudinęs žmones apgavystėmis, caras negali staiga išsisukti, pasakydamas, kad iš esmės, Ukrainos valdžia nėra tokia jau bloga. Negali ir atsitraukti nuo idėjos, kad Vakarai yra priešininkas, siekiantis Rusijos sunaikinimo, pasirengęs griebtis melo, papirkinėjimo ir žiaurumo lygiai taip pat, kaip tai daro jis. Tokiu būdu jo melas namie maitina jo netinkamus veiksmus užsienyje.

Gana išsisukinėti

Rusijoje toks dviveidiškumas primena Sovietų Sąjungos dienas, kai Правда (pravda – „tiesa“ rus.) tvirtino skleidžianti tiesą. Ši melokratija baigsis taip pat, kaip ir anoji: melai galiausiai išaiškės, ypač, kai pasidarys akivaizdu, kiek pinigų Putinas ir jo draugai pavogė iš Rusijos žmonių, ir jis sužlugs. Liūdna naujovė, kad Vakarai dabar elgiasi kitaip. Anais laikais jie paprastai būdavo pasirengę pasipriešinti Sovietų Sąjungai, ir atskleisti jos melagystes. Su Putinu, atrodo, atvirkščiai.

Paimkime Ukrainą. Vakarai pritaikė Rusijai gana nežymias sankcijas po Krymo aneksijos, ir pagrasino griežtesnėmis, jei Putinas įsiveržtų į rytų Ukrainą. Praktiškai, būtent tai jis ir padarė: Rusijos apmokami kariai, nors ir ne rusiškomis uniformomis, kontroliuoja šalies dalis. Bet Vakarams pasirodė patogiau eiti su Putino melu, ir galiausiai paskelbtos sankcijos buvo per mažos ir pavėluotos. Panašiai, kaip ir tada, kai jis toliau tiekė aprūpinimą sukilėliams, prisidengdamas paliaubomis, kurias skelbėsi suorganizavęs, Vakarų lyderiai dvejojo.

Po MH17 keleivių nužudymo jų reakcija buvo beveik tokia pat silpna. Europos Sąjunga grasina toli siekiančiomis sankcijomis – tačiau tik tada, jei Putinas nebendradarbiaus su tyrėjais ar nesistabdys ginklų tiekimo separatistams. Prancūzija sakė, kad, jei reikės, sulaikys karinių laivų pristatymą Putinui, bet tęsia darbus su pirmuoju užsakytu laivu. Vokiečiai ir italai teigia norintys išlaikyti atvirus diplomatinius kanalus, iš dalies dėl to, kad sankcijos kirstųsi su jų komerciniais interesais. Britanija pritaria sankcijoms, bet nelinkusi nuskriausti Londono Sityje įsikūrusio Rusijos verslo. Amerika kalba kietai, bet kol kas nepadarė nieko naujo.

Gana. Vakarai turėtų suvokti nepatogią tiesą, kad Putino Rusija yra iš fundamentaliai antagonistiška. Tiltų tiesimas ir santykių įkrovimas iš naujo neįtikins jo elgtis kaip normalaus lyderio. Vakarai turėtų skirti griežtas sankcijas dabar pat, persekioti jo korumpuotus draugelius ir išmesti jį iš visų tarptautinių derybų, kuriose remiamasi tiesos sakymu. Visa kita yra pataikavimas, paminant savo principus – ir nekaltų MH17 aukų įžeidimas.



www.economist.com

http://www.economist.com/news/leaders/21608645-vladimir-putins-epic-deceits-have-grave-consequences-his-people-and-outside-world-web

Kosminiame debesyje pakanka alkoholio visam pasauliui gerti milijardą metų

Tarpžvaigždiniai dujų debesys, dar vadinami ūkais, yra dujų, plazmos ir dulkių sankaupa, kurioje dažnai būna žvaigždžių formavimosi regionai. Taip yra, nes debesis sudaranti medžiaga linkusi sulipti ir traukti vis daugiau ir daugiau materijos, kol pritraukia pakankamą masę žvaigždės formavimuisi.

1995 m., už 10 000 šviesmečių Erelio žvaigždyne buvo atrastas dujų debesis G34.3. Jis masyvus, 1000 kartų platesnis už visą mūsų Saulės sistemą, o jame tiek alkoholio, kad kiekvienam Žemės gyventojui kasdien duodant po 300 000 pintų (pinta = 473 ml) alaus, jo pakaktų ateinančiam milijardui metų.

G34.3 atrado britaų astronomai James Clerk Maxwell teleskopu, stovinčiu Havajuose, ant Mauna Kea ugnikalni viršūnės. Pasak Malcolmo W. Browno iš New York Times, etilo alkoholį – pagrindinį alkoholio tipą alkoholiniuose gėrimuose – tarpžvaigždinėse dujose 1975 m. pirmasis atrado JAV astronomas Benas M. Zuckermanas iš Kalifornijos universiteto, Los Angelese. Bet the G34.3 esančio alkoholio kiekio atradimas buvo pirmas kartas, kai dangaus kūne buvo aptiktas toks didžiulis kiekis.

Šio debesies centre yra jauna žvaigždė, ir komanda spėjo, kad kai dulkių smiltelės, kuriose yra alkoholio, skriejo šalia jos, įkaisto, alkoholis virto garais ir tokios būsenos pasiliko debesyje. „Manome, kad dulkės slenka link jaunų žvaigždžių, o prisiartinus, temperatūra pakyla pakankamai, kad nauji komponentai išgaruotų iš smiltelės ir pereitų į dujų fazę,“ New York Times pasakojo vienas iš komandos narių, Geoffrey’is Macdonaldas iš Kento universiteto Anglijoje. „Tikriausiai todėl regime aukštus alkoholių lygius šalia G34.3 debesyje esančios žvaigždės.“

Nuo jo atradimo praėjo beveik 20 metų, bet G34.3 išlieka vienu iš labiausiai apsinešusių debesų, kokius tik esame radę.


Becky Crew
sciencealert.com.au

Fotorealizmas kelia žaidimus į kitą lygį

Nauja žaidimų banga naudoja tūkstančius fotografijų, kad atkurtų kiekvieną realaus pasaulio detalę, dar padidina įsitraukimo jausmą

dn25860-2_1200

Naujų žaidimų banga naudoja vadinamąją fotogrametrijos techniką skaitmeniniam tikro pasaulio atkūrimui. Technika gali būti naudojama kambarių, objektų, gatvių ir net ištisų miestų atkūrimui, sako Krzysztofas Plonka iš specialiųjų efektų studijos Better Reality Lenkijoje.

Better Reality pradėjo nuo efektų kūrimo kino pramonei. Dabar jos technologija pirmą kartą bus panaudota videožaidime. Get Even kuria Lenkijos studija The Farm 51. Kita Lenkijos žaidimų studija, The Astronauts, naujausiame žaidime The Vanishing of Ethan Carter irgi naudoja panašų būdą.

Kanados studija Pixyul nori visiškai išnaudoti šią techniką – nuskenuoti visą pasaulį dronais ir atkurti jį žaidime. Pirmoje dalyje, ReROLL, naudojama tiksli Montrealio centro rekonstrukcija, o žaidimas turėtų būti išleistas kitais metais. Studija planuoja po vieną išleisti vis naujus regionus, pradedant nuo Š. Amerikos, nors dėl kai kurių sričių skelbimo dar reikės sulaukti aviacijos valdybos patvirtinimo.

Žaidimas pažįstamoje aplinkoje gali pridėti jaudulio. „Idealus pasaulis žaidėjui yra tikslai atkuriantis tikrąjį, bet leidžiantis daryti dalykus, kurių nebūtų galima atlikti realybėje,“ sako Plonka. Tai gali būti lenktynės savo šalia namų ar apokalipsės išgyvenimas – kaip ReROLL.

Fotogrametrijoje surenkami šimtai skirtingu rakursu padarytų objekto ar vietovės fotografijų ir sujungiama į 3D modelį. Bendri fotografijų taškai sujungiami ir sudaro bazinį apvalkalą ir šis virtualus objektas apvelkamas persiklojančiais atvaizdais.

„Gaunama ne tik tiksli objekto forma, bet ir tikslus objekto atvaizdas, kaip jis atrodo fotografijose,“ sako Andrew Poznanski iš The Astronauts. Rezultatai tokie detalūs, kad fotogrametrija buvo panaudota aerofotografijų patobulinimui ir nusikaltimo vietų analizei. Tačiau stipriausiai tai gali būti pajausta žaidimuose.

Ankstesnės žaidimų konsolės tokios detalios grafikos nebūtų pavežusios. Bet naujausi aparatai daug galingesni. Žaidimuose taip pat naudojami algoritmai, labai gerai susitvarkantys su grafikos priartinimu ir atitolinimu ir prisireikus, atlaisvinantys vietą.

Poznanski’is nori, kad žaidėjai pamirštų žaidžiantys. „Norime, kad jie vaikščiotų po mišką ir jaustų, kad tai miškas, o ne galvotų „Vau, kokia graži grafika“,“ sako jis. „Norime tą smegenų dalį išjungti.“

Pridėkite virtualią realybę, su kuria eksperimentuoja The Astronauts, ir pasinėrimas į žaidimą pasiekia visai kitą lygį. Pavyzdžiui, žiaurumas gali tapti didesne problema, kai veiksmai jaučiami labai realistiškai ir atrodo vis baugesni.

„Pašalindami žaidimo rėmus, žengiame į asmeninės atsakomybės valdas, peržengiančias dabartinių žaidimų teikiamus potyrius,“ sako Markas Bolasas iš Pietų Karolinos universiteto. Todėl, Bolaso manymu, gali pasikeisti žaidėjų mėgstamų žaidimų prioritetai. „Rinka atsirinks,“ sako jis.

Platesnis straipsnis


Douglas Heaven
New Scientist № 2977

Švarios energijos namas baigė 12 mėnesių bandymus su pertekliumi

Metus trukęs bandymas išsiversti su pačių išgauta energija baigėsi sėkmingai – energijos balansas „išėjo į pliusą“.
Tikėkimės, nereiks ilgai laukti, kol tokie save energetiškai išlaikantys namai taps įprastu reiškiniu ir pas mus.nist-energy-home

Pastatytas Nacionalinio standartų ir technologijos (National Institute of Standards and Technology – NIST) mokslininkų, dviaukštis 252 kvadratinių metrų namas stovi Vašingtone, Kolumbijos valstijoje. Iš išorės jis atrodo kaip įprastinis namas, tačiau viduje tai švarios ir tvarios energijos tyrimų laboratorija, su geotermine sistema ir dviguba izoliacija sukuriančia „terminį voką“ kad būtų minimizuotas vidaus šildymo ir vėsinimo poreikis.

Eksperimentas prasidėjo pernai metų viduryje, kai tyrėjai į namą įkėlė virtualią keturių asmenų šeimą.

„Kompiuterinis simuliatorius apjungė tipiškos amerikiečių keturių asmenų šeimos energijos sunaudojimą, kai gyventojai vykdo kasdienę veiklą, pavyzdžiui, maudosi, žiūri TV ir krauna nešiojamuosius kompiuterius,” sako Nickas Lavarsas iš Gizmag. „Tai buvo daugiau, nei natūralaus dydžio The Sims žaidimas, nes tyrėjai galėjo gauti realistiškas energijos naudojimo efektyvumo ir tokio namo statymo praktiškumo įžvalgas.”

Netikėtai blogas oras išties išbandė namą – 38 iš 365 dienų jos saulės skydelius dengė sniegas ir ledas, o tai reiškia, kad jie toli gražu netiekė tiek energijos, kiek galėjo. Bet nepaisant to, namas sugebėjo pagaminti 13 577 kWh energijos. Tai viršija virtualios šeimos energijos sąnaudas 491 kWh. Šiuo energijos pertekliumi būtų galima krauti elektromobilį ar parduoti energiją atgal į tinklą.



Becky Crew
richarddawkins.net

http://richarddawkins.net/2014/07/clean-energy-home-ends-12-month-trial-with-surplus/

Giliai smegenyse atrastas sąmonės įjungimo ir išjungimo jungiklis

Vieną akimirką jūs sąmoningas, kitą – jau nebe. Pirmą kartą mokslininkams pavyko išjungti sąmonę, elektra stimuliuojant vieną smegenų regioną.mg22329762.700-1_300

Mokslininkai ilgiau nei šimtmetį tyrė įvairias smegenų sritis, aiškindamiesi jų funkcijas, paveikdami jas elektra ir ir laikinai nutraukdami jų veikimą. Tačiau jiems niekada neišėjo išjungti sąmonės – iki šiol.

Nors tirtas tik vienas žmogus, atradimas rodo, kad viena sritis – užtvara (claustrum) – gali apjungti atskirų smegenų dalių veikimą į nematomą minčių, pojūčių ir emocijų paketą. Tai dar žingsniu priartina prie atsakymo į klausimą, neraminusį mokslininkus ir filosofus tūkstančius metų – o būtent, kaip randasi sąmoningas suvokimas.

29762701

Yra daugybė teorijų, bet daugelis sutaria, kad sąmoningumas turi integruoti keleto smegenų sričių tinklus, taip leidžiant suvokti aplinką kaip vieningą potyrį, o ne kaip atskirus jutimus.

Vienas šios idėjos šalininkų buvo Francisas Crickas, vienas iš neuromokslo pionierių, anksčiau savo karjeroje nustatęs DNR struktūrą. Likus vos kelioms dienoms iki mirties 2004 metų liepą, Crickas rengė darbą, iškeliantį mintį, kad sąmoningumui reikia savotiško dirigento, kuris apjungtų įvairius išorinius ir vidinius pojūčius.

Su kolega Christofu Kochu Alleno smegenų mokslų institute Seattle’e, jis iškėlė hipotezę, kad šis dirigentas turėtų sparčiai integruoti įvairių smegenų sričių informaciją ir ateinančią skirtingu laiku. Pavyzdžiui, informacija apie rožės kvapą ir spalvą, pavadinimą ir progą gali būti apjungti į vieną potyrį apie Valentino dienos proga gautą rožę.

Jie spėjo, kad užtvara – plona, plokščia struktūra, glūdinti giliai smegenyse – idealiai tinka tokiai užduočiai (Philosophical Transactions of The Royal Society B, doi.org/djjw5m).

Dabar panašu, kad Crickas ir Kochas spėjo teisingai. Praeitą savaitę publikuotame tyrime, Mohamadas Koubeissi iš George Washington universiteto Vašingtone, Kolumbijos apygardoje su kolegomis aprašė, kaip jiems pavyko išjungti ir įjungti moters sąmonę, stimuliuojant jos užtvarą. Moteris serga epilepsija, todėl komanda naudojo giliai smegenyse įterptus elektrodus, kad galėtų fiksuoti įvairių smegenų regionų signalus ir nustatyti, iš kur kyla jos traukuliai. vienas elektrodas buvo šalia užtvaros, srities, kuri niekada anksčiau nebuvo stimuliuota.

Kai komanda paveikė tą sritį aukšto dažnio elektros impulsais, moteris prarado sąmonę. Ji nustojo skaityti ir beprasmiškai spoksojo į erdvę, nereagavo į garsines ar vaizdines komandas ir jos kvėpavimas sulėtėjo. Vos baigus stimuliuoti, ji iškart atgavo sąmonę ir įvykio neprisiminė. Tas pats nutikdavo kiekvieną kartą, kai per dvi eksperimento dienas būdavo stimuliuojama ši sritis (Epilepsy and Behavior, doi.org/tgn).

Tam, kad būtų patvirtinta, jog buvo paveikiama moters sąmonė, o ne vien jos gebėjimas kalbėti ar judėti, komanda, prieš pradėdama stimuliaciją, paprašydavo jos kartoti žodį „namas“ arba spragsėti pirštais. Jei stimuliacija būtų trikdžiusi smegenų sritį, atsakingą už judėjimą ar kalbą, ji būtų nustojusi judėti ar kalbėti praktiškai iškart. Tačiau ji palengva kalbėdavo vis tyliau ir arba judėdavo vis mažiau ir mažiau, kol panirdavo į visišką nesąmoningumą. Kadangi eksperimento metu ar po jo nebuvo epileptinio smegenų aktyvumo ženklų, komanda įsitikino, kad tai nėra pašalinis trauklių poveikis.

Koubeissi’io nuomone, rezultatai iš tiesų rodo, kad užtvara vaidina pagrindinį vaidmenį sąmoningumo suvokime. „Palyginčiau tai su automobiliu,“ sako jis. „Daug važiuojančio automobilio dalių, prisideda prie šio judėjimo – kuras, transmisija, variklis – bet yra tik vienas taškas, kur pasuki raktelį, ir viskas įsijungia ir veikia drauge. Taigi, nors sąmonė yra sudėtingas procesas, kuriamas daugelio struktūrų ir tinklų – gali būti, kad radome raktelį.“

Pabudęs, bet nesąmoningas

Kaip bebūtų keista, Koubeissi’io komanda išsiaiškino, kad moters sąmonės praradimas buvo susijęs su didesniu elektrinio aktyvumo, t. y. smegenų bangų, sichroniškumu priekinėse ir šoninėse smegenų srityse, dalyvaujančiose sąmoningumo suvokime. Nors manoma, kad skirtingos smegenų sritys sinchronizuoja aktyvumą tam, kad susietų skirtingus potyrio aspektus, per daug sinchronizavimo, panašu, yra blogai. Smegenys negali atskirti vieno aspekto nuo kito ir bendras patyrimas neatsiranda.

Kadangi panašios smegenų bangos būdingos ir vykstant epileptiniams traukuliams, Koubeissi’io komanda planuoja išsiaiškinti, ar taikant užtvarai mažesnio dažnio stimuliaciją, jie gali normalizuotis. Tai netgi gali būti verta išbandyti su minimaliai sąmoningos būklės žmonėmis, sako jis. „Galbūt galėtume pabandyti stimuliuoti šį regioną ir taip pasistengti išstumti juos iš tokios būklės.“

Anil Seth, tyrinėjantis sąmonę Sussexo universitete, JK, perspėja, kad turime atsargiai interpretuoti vienetinio atvejo tyrimus. Gydant moterį nuo epilepsijos, jai buvo pašalinta dalis hipokampo, tad jos smegenys neatstovauja „normalių“ smegenų, perspėja jis.

Tačiau pažymi, kad įdomus šio tyrimo aspektas buvo tas, kad asmuo nemiegojo. „Paprastai, vertindami sąmoningumo būklę, lyginame būdravimą su miegu, ar komą su vegetatyvine būsena ar anestezija.“ Dažniausiai būna būdravimo ir sąmoningumo pokyčiai, bet ne šį kartą, pabrėžia Seth. „Tad, nors tai ir vienetinio atvejo tyrimas, jis gali suteikti gana daug informacijos apie tai, kas vyksta, kai pasirinktinai keičiamas vien sąmoningumas.“

„Francisas būtų buvęs labai patenkintas,“ sako Kochas, kuriam Cricko žmona pasakojo, kad gulėdamas mirties patale, Crickas haliucinavo ginčą su Kochu apie užtvarą ir jos ryšį su sąmone.

„Galiausiai, žinodami, kaip sąmonė kuriama ir kurios smegenų dalys tame procese dalyvauja, galėsime suprasti, kas ją turi, o kas ne,“ sako Kochas. „Ar robotai ją turi? O embrionai? O katės ar šunys ar kirminai? Šis tyrimas neįtikėtinai intriguojantis, tačiau tėra viena plyta dideliame sąmonės būste, kurį stengiamės pastatyti.“


Helen Thomson
New Scientist № 2976

http://www.newscientist.com/article/mg22329762.700-consciousness-onoff-switch-discovered-deep-in-brain.html

Didžiausiu lazeriu rekordiškai suspaustas deimantas

Deimantas buvo atiduotas į didžiausio pasaulyje lazerio gniaužtus, kurie akmenį suspaudė labiau, nei jis kada nors buvo suspaustas Žemėje. Rezultatai pateikia užuominų apie paslaptingas sąlygas giliai gigantiškų dujinių planetų viduje.dn25906-1_300

Tankiose dujinių gigantų Jupiterio ir Saturno atmosferose yra anglies. Cheminis modeliavimas rodo , kad planetų gelmėje esantis slėgis suspaustų juos į deimantų trupinius ir gal net sukurtų tokio dydžio deimantų luitus, kad paliktų įspūdį net Kardashianams. Bet iki šiol niekam nėjo tokių slėgių atkurti Žemėje ir tokio spėjimo patikrinti.

„Mūsų eksperimentas suteikia pirmuosius tikrus duomenis apie tokio didelio slėgio veikiamus deimantus,“ sako Ray Smith iš Lawrence Livermore nacionalinės laboratorijos Kalifornijoje.

Naudodama Nacionalinį uždegimo įrenginį (National Ignition Facility – NIF) Livermore, Smith’o komanda bombardavo mažus pavyzdžius 176 lazerių spinduliais, kad suspaustų deimantą. Sunkiausia buvo tai atlikti įmanomai lėčiau, sako Smith.

Lėtas slėgis

„Jei spaudžiama pernelyg greitai, pavyzdys labai įkaista, išsilydo, ir gaunama tiesiog skysta anglis,“ paaiškina jis. Norėdama to išvengti, komanda naudojo vadinamąją rampos suspaudimo techniką, kurią NIF inžinieriai sukūrė kuro kapsulių suspaudimui termobranduolinės sintezės tyrimams.

Komanda įtvirtino deimantą mažame auksiniame cilindre esančioje skylėje, o tada tiksliai suderinti lazerio impulsai paleidžiami į cilindro vidines sieneles. Dėl to auksas ėmė skleisti rentgeno bangų laviną, bombarduojančią akmenį ir sukėlė jame galingas slėgio bangas.

Nuo pradžios iki galo kiekvienas eksperimentas trukdavo apie 20 nanosekundžių – daug trumpiau, nei akies mirksnį, bet pakankamai lėtai, kad akmuo neišsilydytų. Per tą trumpą laiką komandai pavyko suspausti deimantą iki 5 terapaskalių – maždaug 50 milijonų kartų daugiau, nei atmosferos slėgis Žemės paviršiuje. Komandos gauti duomenys dabar gali būti panaudoti dujinių milžinų ir deimantų jų gelmėse modelių patobulinimui.

Deimantų planetos

Dave Stevenson iš Kalifornijos technologijų instituto Pasadenoje pavadino šį eksperimentą įspūdingu pasiekimu. „Šie atradimai prisideda prie vykstančio milžiniškų planetų branduolių supratimo apjungimo,“ pažymėjo Stevensonas.

Nikku Madhusudhan iš Kembridžo universiteto sako, kad rezultatai gali padėti suprasti ir „deimantinių planetų“ vidų. Šios egzoplanetos uolingos, kaip ir Žemė, bet jose gausu anglies, o ne silicio, ir jose gali būti dideli deimantų sluoksniai. Jo komanda pranešė apie tokio pasaulio, pavadinto 55 Cancri e modelius 2012 spalį.

„Šie rezultatai nepaprastai vertingi, kadangi dabar galime naudoti tiesioginius eksperimentų duomenis daug anglies turinčių planetų gelmių modeliavimui,“ pabrėžia Madhusudhanas.

Žurnalo nuoroda: Nature, DOI: 10.1038/nature13526


Ker Than
New Scientist

http://www.newscientist.com/article/dn25906-largest-laser-gives-diamond-a-recordsetting-squeeze.html

Hong Kongo metro inžinierių darbą tvarko dirbtinis intelektas

Algoritmas planuoja ir tvarko naktinį vienos iš geriausių pasaulyje metro sistemų inžinierių darbą – ir atlieka tai efektyviau, nei galėtų žmogus

mg22329764.000-1_300

Vos po vidurnakčio paskutinis metro traukinys grįžta į Hong Kongo pakraščius ir darbo imasi inžinierių armija. Įprastinę savaitę 10 000 žmonių atlieka 2600 inžinerinių darbų sistemoje – nuo bėgių lyginimo ir keitimo iki pažeidimų paieškos. Žmonės gali atlikti darbą, bet jie nesirenka, kokius darbus darbus reikia atlikti. Kiekvieną užduotį suplanuoja ir paskirsto dirbtinis intelektas.

Hong Kongo metro sistema – viena geriausių pasaulyje. Jis atvyksta numatytu laiku 99,9% atvejų – daug dažniau, nei Londono ar Niujorko metro. Ji priklauso ir ją valdo MTR korporacija, taip pat valdanti sistemas Stokholme, Melburne, Londone ir Pekine. MTR planuoja DI pritaikyti ir kietiems savo prižiūrimiems tinklams.

„Pirmas tikriausiai bus Pekinas,“ sako Andy Chan iš Hong Kongo miesto universiteto, sukūręs DI sistemą ir bendradarbiavęs su MTR, diegdamas į jų sistemas. „Iki DI įdiegimo, jie rengdavo planavimo sesijas su ekspertais iš penkių ar šešių skirtingų vietų,“ sako jis. „Tai buvo gana chaotiška. Dabar jie tiesiog pateikia planą didžiuliame ekrane.“

Chano DI programa dirba su visos sistemos simuliaciniu modeliu, kad sudarytų geriausią būtinų inžinerinių darbų grafiką. Iš savo visažinančios perspektyvos jis gali pamatyti darbų apjungimo ir išteklių dalinimosi galimybes, kurių joks žmogus negalėtų.

Sukuriamą grafiką vis vien turi patvirtinti žmogus. Skubus, netikėtas remontas gali būti pridėtas rankiniu būdu – sistema paprasčiausiai perstumia ne tokias svarbias užduotis.

DI taip pat tikrina savo planų atitikimą vietiniam reguliavimui. Chano komanda įrašė kompiuterine kalba 200 taisyklių, kurių turi laikytis naktį dirbantys inžinieriai, pavyzdžiui, nekelti didesnio už tam tikrą lygį triukšmo gyvenamuose rajonuose.

Naudodama DI įžvalgumą, MTR per savaitę sutaupo dvi dienas tarimosi dėl remonto grafiko. Be to, MTR remonto komandoms lieka 30 minučių papildomo laiko naktinių darbų pabaigimui – nedidelis papildomas laikas, per metus sutaupantis MTR $800 000.

Pagrindinis skirtumas tarp įprastos programinės įrangos ir Hong Kongo DI yra tas, kad jame naudojama žmogaus žinios, kurioms įgyti patirtimi reikia ne vienerių metų, sako Chanas. „Paklausėme ekspertų, į ką jie kreipia dėmesį apsispręsdami, kokį priimti sprendimą, tada suformulavome tai į taisykles – iš esmės išskyrėme įvairių sričių inžinerinių darbų ekspertizę,“ sako jis.

Adel Sadek, transporto inžinierius Buffalo universitete Niujorke, sako, kad Hong Kongo sistema rodo, kokią galią šis nišinis dirbtinis intelektas gali turėti, kitaip, nei svajonės apie žmonių lygio intelektą.

Tokiems DI, kaip Chano sukurtasis, iškyla problema. Jo komanda praleido ilgus mėnesius, ieškodama efektyviausio tvarkaraščių kūrimo algoritmo. Jie apsistojo prie genetinio algoritmo, kai dėl tos pačios problemos vienas su kitu varžosi daug sprendimų, kad būtų atrinktas geriausias. Bet numatytus darbus turėję atlikti žmonės ilgokai pratinosi prie šios idėjos, kadangi jiems nepatiko nežinoti, kodėl jie atlieka tam tikrus darbus.

Sadekas sako, kad panašios problemos kyla, stengiantis įtikinti JAV transporto departamentus naudoti DI savo tinklų veikimo pagerinimui. „Žmonės išsigąsta, kai kalbame su jais apie DI,“ sako jis. „Transporto departamento pareigūnai atsakingi už gyvybes, jie nori matyti, kaip priimami sprendimai.“

Viza patvirtinta, žmogau

Dirbtinio intelekto privalumus mato ne tik Hong Kongo metro (žr. pagrindinį pasakojimą). Kiekvieną vizos, paso ar gyvenamosios vietos patvirtinimo prašymą, kurį gauna Hong Kongo Imigracijos departamentas, peržiūri DI.

Programinė įranga suskirsto prašymus į aiškiai patvirtintinus, aiškiai atmestinus ir pakliūnančius į pilkąją zoną. Lemiamą žodį kiekvieno pareiškimo atveju vis vien taria žmogus, tačiau algoritmas atlieka didžiąją ir sunkiausią darbo dalį.

Siekiant palengvinti programos darbą, įvažiavimo į Hong Kongą taisyklės ir įvažiavimo dokumentus reglamentuojantys įstatymai buvo išversti į kompiuterinę kalbą. „Didelė programos dalis seka atitikimą su reguliavimu,“ sako algoritmą sukūręs Andy Chan iš Hong Kongo miesto universiteto. „Mūsų DI nusprendžia, kurie atvejai lengvi, o kuriems reikia daugiau žmonių pastangų.“


Hal Hodson
New Scientist № 2976

http://www.newscientist.com/article/mg22329764.000-the-ai-boss-that-deploys-hong-kongs-subway-engineers.html

Ne, apsauginis kremas vėžio nesukelia

Sąmokslo teorijos ir VBS agentūros pranešimai turi bjaurią savybę vis atgyti. Vis paneigiami, jie vis kinta ir vėl grįžta. Vienas jų – apsauginio kremo nuo saulės mitas.2275198714_a93c7088e6_b

Odos pigmentai padeda apsisaugoti nuo ultravioletinių (UV) spindulių, sendinančių odą, pažeidžiančių jos ląstelių DNR ir taip galinčių sukelti vėžį. Šviesesnė žmonių oda lengviau sintetina vitaminą D, bet labiau linkusi nudegti ir susirgti vėžiu. Turi būti balansas tarp buvo saulėje dėl vitamino D ir apsaugos nuo žalos, atsirandančios nuo persikaitinimo. Nors apsauginiai drabužiai yra puiku, apsaugai nuo UV spindulių rekomenduojama naudoti ir apsauginį kremą.

Neseniai RealFarmacy.com (RF) pasirodė straipsnis „Mokslininkai atskleidžia vėžio ir apsauginio kremo mitą“ (Scientists Blow The Lid on Cancer & Sunscreen Myth). Išskyrus, kad jie, savaime suprantama, to iš tiesų nepadarė. Straipsnyje ginčijami daugelis įprastinių teiginių apie apsauginių kremų naudą, taip pat nemažai neteisingų teiginių, paremtų specialiai parinktais duomenimis. Štai keleto garsiausių straipsnio teiginių paneigimai:

Teiginys: „Tyrimas rodo, kad moterims, ribojančioms buvimą saulėje, kyla dvigubai didesnė mirties nuo vitamino D trūkumo grėsmė.”

Straipsnis remiasi tyrimu, sekusiu beveik 30 000 švedžių 20 metų ir fiksavusių jų buvimo saulėje įpročius. Duomenys parodė, kad saulės vengusioms moterims buvo dvigubai didesnė tikimybė mirti, nei gavusioms daugiau šviesos, bet buvo užfiksuoti tik du mirties atvejai: melanoma arba „kitos mirties priežastys”.

Tačiau tyrimo autoriai neteigia, kad buvimo saulėje trūkumas buvo šių mirčių priežastis. Tačiau įspėja, kad žmonės, gyvenantys regionuose, kur saulės intensyvumas mažesnis, neturėtų apsiriboti rekomendacijomis teikiamomis gyvenantiems ten, kur saulės daug intensyvesnė.

Teiginys: „Nėra įrodymų, kad saulės nudegimai sukelia melanomą, o apsauginius kremus naudojantys žmonės melanoma suserga DAŽNIAU, nei nenaudojantys.“

Yra keturios pagrindinės melanomos rūšys, o taip pat yra genetinis rizikos faktorius, dėl kurio žmonės labiau linkę susirgti, o taip pat vaikai, nudegę saulėje daugiau, nei penkis kartus, vėliau gyvenime labiau linkę susirgti melanoma. Buvo vykdomi tyrimai ieškant sąsajų tarp UVA ir UVB spindulių su tam tikromis melanomos rūšimis, bet ne su visomis. UVB spinduliai yra pagrindinė nudegimų priežastis, todėl tikriausiai sieja nudegimus ir melanomą. RF nurodo teiginius dokumente, parašytame mažiausiai prieš dešimtmetį, o nuo to laiko buvo atlikta nemažai tyrimų.

Teiginys, kad apsauginį kremą naudojantys žmonės dažniau suserga melanoma, remiasi tyrimu, porą metų sekusiu beveik 1500 žmonių buvimą saulėje ir apsauginių kremų naudojimą. Rezultatai parodė, kad naudojusiems kremą, buvo didesnė tikimybė susirgti melanoma, bet RF straipsnyje neatsižvelgta į svarbų perspėjimą. Vidutinis saulės apsaugos faktorius (SPF) buvo 6 (the CDC rekomenduoja SPF 15 ar aukštesnį) ir daugiausiai apsauginį kremą naudojusieji daug daugiau laiko praleisdavo saulėje, nei retai naudojusieji apsauginį kremą.

RF teiginys, kad apsauginis kremas sukelia melanomą yra visiškai neteisingas; pačiame tyrime teigiama, kad „apsauginio kremo naudojimas, leidžiantis daugiau būti saulėje, siejamas su melanomos atsiradimu,” ypač, mažo SPF naudojimas, kurio apsauga nėra tokia efektyvi.

Teiginys: „Nebuvimas saulėje sukėlė vitamino D deficito epidemiją.”

Vitamino D deficitas patikimai siejamas su ligomis, veikiančiomis kaulų tankį, tokiomis, kaip rachitas ir osteoporozė. Taip pat yra šiek tiek duomenų apie poveikį kraujo spaudimui, dirglaus dubens ligai, širdies kraujagyslių ligai, ir įvairioms vėžio rūšims. Medicinos profesionalai iš tiesų rekomenduoja kasdien maždaug 20 minučių praleisti saulėje, kad pasigamintų vitaminas D, nors šis laikas nėra visiems vienodas, ir priklauso nuo Saulės intensyvumo skirtingose vietovėse ir individualaus odos tipo. Apsauginio kremo naudojimas blokuoja būtinus UV spindulius, bet yra didelis skirtumas tarp maudymosi spinduliuose kelias minutes per dieną sveikatos sumetimais ir buvimo visą dieną paplūdimyje be apsauginio kremo. Kaip visada, svarbu saikas.

Vitamino D galima gauti ir iš maisto, pavyzdžiui, pieno su papildais, kai kurių valgomų grybaų, žuvies ir kiaušinių.

Teiginys: „Apsauginiame kreme yra vidinių liaukų veiklą trikdančių cheminių medžiagų (endocrine disrupting chemicals – EDC), liekančių kūne ir galinčių sukelti vėžį, bei kenkiančių aplinkai.”

Paplitęs apsauginių kremų ingredientas yra oksibenzonas, saugantis nuo plataus spektro UVA ir UVB spindulių. Kai kas mano, kad apsauginį kremą sugėrus odai, oksibenzonas veikia kaip estrogenas ir gali padidinti krūties vėžio atsiradimo riziką. Tačiau nėra jokių tyrimų, rodančių, kad šis chemikalas ženkliai veiktų kaip estrogenas ar kad sukeltų vėžį, netgi kai naudojamas daug didesnėmis, nei normali, dozėmis.

RF cituoja CDC bandymą, rodantį, kad oksibenzono yra iki 97% amerikiečių kraujyje, tačiau nepasivargino paminėti, kad randami tik šios medžiagos pėdsakai ir nebuvo nustatyta, kad ji sukeltų kokį nors neigiamą poveikį sveikatai.

Straipsnyje dar teigiama, kad EDC neigiamai veikia jūros gyvybę. Nors žuvyse buvo aptikta UV blokuojančių cheminių medžiagų, nebuvo indikacijų, kad jos iš viso kaip nors kenktų gyvūnams. Nors dėl EDC pakliuvimo į vandenį verta rūpintis, apsauginiai kremai nė iš tolo nėra laikomi tokia problema, kaip kontraceptinės piliulės. Kaip bebūtų, rinkoje yra daug kokybiškų apsauginių kremų, kuriuose šie chemikalai nenaudojami ir kurie saugo nuo UV spindulių ir vėžio.


Lisa Winter
www.iflscience.com