Ko siekiama naktiniu Rusijos įsiveržimu į Novoazovską?

Maskva nesiekia greitai sutriuškinti Ukrainos armiją. Putinas stengiasi sunaikinti ukrainiečių pergalės viltis

Ukrainiečių kareivis blokposte prie Novoazovsko neilgai trukus iki Rusijos dalinių įsiveržimo
Ukrainiečių kareivis blokposte prie Novoazovsko neilgai trukus iki Rusijos dalinių įsiveržimo

Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų kadriniai daliniai pradėjo įsiveržimą. Daug liudininkų iš Ukrainos pietryčių neleidžia abejoti: rusiška karinė technika ir kariškiai– „žalieji žmogeliukai“ – didelėmis grupėmis kerta sieną ir užima Ukrainos miestus ir gyvenvietes.

Maskva neigia karinio dalyvavimo šioje teritorijoje faktą, bet iš pakilaus tono ir nedaugžodžiavimo tarp eilučių galima išgirsti: „Na, taip, tai mūsų kariuomenė. Tiesiog pasiklydo. Ir ką dabar mums padarysite? Karą paskelbsite?Nagi, pirmyn!“. Ką nors pastatyti prieš įžūloką šypsnį diplomatine prasme labai sudėtinga. Kalbant su diktatoriumi, kuris savo žuvusiems kariams atsisako surengti prideramas laidotuves, kvailoka apeliuoti į garbę, teisingumą ir teisę. Jo pasaulio vaizde tokių dalykų nesama. Čia reikia elgtis visiškai kitaip.

Norint suprasti, kaip būtent, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas vyksta išvis. Koks čia įsiveržimas – nors ir anoniminis, bet tuo pat metu ir visiškai akivaizdus? Kodėl jis gan nedidelio masto, bet su aiškiu pasirengimu tęsti? Kaip paaiškinti pasirinktą laiką? Ir svarbiausia, kokią užduotį sau kelia jo organizatoriai?

Atsakymai taps akivaizdūs, supratus Rusijos vadovybės strateginius planus. Kaip galima suprasti iš gausių Kremliaus valdininkų pasisakymų, jie nori neleisti Ukrainai įstoti į NATO ir (pageidautina) į Europos Sąjungą. Tam reikia turėti Kijevo spaudimo svertą, organiškai įtaisytą į Ukrainos valstybingumo sistemą. Toks svertas – federalizacija, kurioje Maskvos kontroliuojamas Donbasas turės veto teisę Kijeve priimamiems užsienio politikos sprendimams.

1_03

Kadangi Ukraina dar pavasarį kategoriškai nesutiko su tokio sverto įtaisymu, Kremlius ėmėsi plano B – priversti Kijevą federalizuotis ekonominiu spaudimu ir karinėmis priemonėmis.

Šio plano realizavimo etapai visiškai aiškūs. Pirmiausia, pradėti sekinantį karą, antra, sukelti Ukrainos ekonomikos griūtį, trečia – karo ir ekonominės betvarkės fone sukelti politinį chaosą, ketvirta – sukelti ukrainiečiams tokią būseną, kad šie iš savo valdžios pareikalautų išpildyti Donbaso plačios autonomijos reikalavimus, su kuriuo „vis vien drauge jau negyvensim”. Kai Ukrainos valdžia šiuos reikalavimus palaikys, Maskvos tikslas bus pasiektas.

Taigi, karas pradėtas, ekonomika leidžia paskutinį kvapą, Ukrainos valdžioje nesutarimai, Kijevo gatvėse reikalauja „išdavikų–generolų“ nuvertimo. Pirmieji trys punktai, nors ir ne idealiai, tačiau iš esmės įvykdyti. O štai su pagrindiniu, ketvirtuoju, kyla sunkumai.

Ukrainiečių armija ir savanorių batalionai buvo aiškiai nepakankamai įvertinti. Nepaisant blogo aprūpinimo ir įgūdžių stokos, jie ėmė spėriai judėti pirmyn, grasindami likviduoti Donecko ir Luhansko liaudies respublikas (DLR ir LLR). Kas dar blogiau Kremliui, ukrainiečių visuomenėje vietoje nuovargio nuo karo pradėjo sparčiai stiprėti greitos pergalės viltis. Ši viltis visiškai nubraukė Maskvos skaičiavimus, kad emociškai išvarginta visuomenė pareikalaus Donbasui duoti tai, ko jis nori. Šią viltį reikėjo būtinai likviduoti.

Donecko „paradas“, su į nelaisvę paimtais kariškiais pasirodė esąs genialus neapykantos kurstymo metodas. Labai daug ukrainiečių po šio renginio suabejojo, ar Donbasas vertas geriausių šalies žmonių kraujo. Žodžiai „mes negalėsim gyvent vienoje šalyje“ ėmė skambėti nuoširdžia ir atvirai. Norinčiųjų kautis už rytus ženkliai sumažėjo.

Antrąja optimistinių ukrainiečių nuotaikų naikinimo operacija tapo Ilovaisko istorija, kur dėl kol kas nežinomų priežasčių, į apsuptį pakliuvo išsyk keli savanorių batalionai. Savanorių ir armijos vadovybių konfliktas buvo išlietas į viešąją sferą, kur pagimdė tarpusavio nepasitikėjimą, šnipomaniją ir rimtas abejones Antiteroristinės operacijos (ATO) vadovybės kompetencija. Jeigu (ir tai didelis „jeigu“) Ilovaisko įvykiai baigsis rimtu pralaimėjimu, greitos pergalės viltys smarkiai susvyruos.

666666

Na, o tam, kad šį pralaimėjimą padarytų neišvengiamą ir įtvirtintų rezultatą, Kremlius ryžosi atlikti nedidelį „pasiklydusių“ desantininkų įsiveržimą. Jų užduotys dvi: pirmiausia, neleisti ukrainiečių pajėgoms prasiveržti pas savus ir atblokuoti Ilovaiską. Tai bus stiprus smūgis savanorių ir ukrainiečių armijos kovinei dvasiai. Antra, Maskva leidžia suprasti visam pasauliui, kad vardan kraujo liejimo Donbase palaikymo ji imsis bet kokių priemonių. Pagal Rusijos vyriausybės sumanymą, tai turėtų visiškai sunaikinti ukrainiečių viltis į pergalę kare. Netgi mintis apie DLR ir LLR likvidavimą kariniu būdu visuomenėje turi būti laikoma absurdu.

Tačiau Maskva nekelia užduoties greitai nugalėti ukrainiečių armiją. Konfliktas turi būti ilgas, Kijevas turi ir toliau netekti žmonių ir resursų, turi augti gyventojų nepasitenkinimas karu, pereinantis į pyktį.

Būtent todėl Rusija nesiėmė blickrygo su aviacija, daugiatūkstantiniais tankų pleištais ir desanto išsodinimu užnugaryje. Iš principo Kremliuje niekas nesirengė užgrobti Ukrainos,šio įsiveržimo tikslas – Kijevo įbauginimas, ukrainiečių pasiryžimo nugalėti ir priešintis sunaikinimas. Maskva tiesiog pademonstravo, kad neleis separatistams pralaimėti karo.

Tam tikra prasme, planas veikia: oficialūs Ukrainos asmenys pripažįsta, kad tiesioginis karinis konfliktas su Rusija šaliai gresia katastrofiškomis pasekmėmis. Šiame fone iš fronto namo patraukė savanorių batalionas Priekarpatė. Socialiniuose tinkluose kilo panika, pramaišiui su isterija ir fatalizmu. Beužgimstanti ukrainiečių pergalės viltis tapo rimtai pakirsta.

Pagrindo tam esama. Žiūrint į situaciją realistiškai, reikia pripažinti: esant dabartinei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir savanoriškų batalionų padėčiai, Rusijos armijos nugalėti neįmanoma. Viltis tuo, kad Rusijos visuomenė sukils prieš savo vyriausybę dėl gausių aukų naivu: valstybinė propaganda jau seniai išmoko rasti bet kokių Kremliaus beprotybių paaiškinimus.

Visi išeitį iš situacijos rasti galima. Kremliaus planų dėl Ukrainos realizavimui būtinos kelios sąlygos: kraujo liejimo tęsimas, ekonominės situacijos prastėjimas, chaosas politikoje, žmonių nuovargis nuo karo. Jei Kijevas ras būdą, kaip nutraukti karinius veiksmus, įvykdyti radikalias ekonomines reformas, surengti parlamento rinkimus ir Donbaso problemos sprendimą perkelti į politinę sferą, Putino planas žlugs.

Teoriškai tokiu sprendimu galėtų tapti kariuomenės atitraukimas iš Donbaso ir vienašališkas šios teritorijos paskelbimas laikinai okupuota Rusijos.

Maskvai tai būtų rimtas smūgis. Šiuo atveju ji būtų priversta prisiimti finansinę atsakomybę už milijonus ten likusių žmonių, savo sąskaita atstatyti regiono infrastruktūrą, kažkaip aiškintis su tūkstančiais niekam nepavaldžių kovotojų, ir dar gauti griežtas tarptautines sankcijas. Ir svarbiausia: toks paskelbimas sužlugdys strateginį Kremliaus sumanymą – Donecko pavertimą Kijevo spaudimo svirtimi.

Na, bet, aišku, reikia suprasti, kad iš politinio požiūrio taško, Donbaso paskelbimas okupuota teritorija – labai rizikingas sprendimas. Daugeliui tai atrodys silpnumo pasireiškimą ar tiesiog kapituliaciją prieš Rusiją. Todėl dabar Ukrainos vyriausybei reikia atlikti labai nelengvą pasirinkimą: arba toliau žaisti Putino primestą žaidimą su didele pralaimėjimo tikimybe, arba pakeisti žaidimo taisykles, bet likti nesuprastiems savų piliečių.

http://nvua.net/publications/CHto-stoit-za-nochnym-vtorzheniem-Rossii-i-Novoazovsk–9410.html

Modifikuotos mielės pirmą kartą gamina opiatus

Kamuoja siaubingi skausmai? Siekite mielių.
Genetiškai pakeistos mielės dabar gali gaminti įvairius opiatus, taip pat ir morfiną. Nuolat didėjant nerimui dėl opiumo aguonų tiekimo, jos gali būti būtent tai, ką paskyrė daktaras.
dn26100-1_300

Dauguma plačiai naudojamų nuskausminamųjų opiatų gali būti pagaminti tik iš opijinių aguonų (Papaver somniferum). Maždaug 50 procentų šių augalų, reikalingų tokių vaistų gamybai auginami Tasmanijos saloje, Australijoje, tad prastas derlius gali paveikti jų prieinamumą.

Christina’a Smolke iš Stanfordo universiteto Kalifornijoje su kolegomis ieškojo šių sudėtingų molekulių sintetinimo iš paprastų cukrų būdo. 2008 m. ji genetiškai pakeitė mieles, kad jos gamintų opiatų prekursorius. Dabar jos komanda baigė užduotį, pakeisdama mieles taip, kad jos sintezuoja gatavus vaistus iš kito tipo prekursoriaus (Nature Chemical Biology, DOI: 10.1038/nchembio.1613). „Šis darbas mus labai priartino prie tikslo,“ sako Smolke. Teliko sujungti šias dvi fazes vienoje mielių genetinėje linijoje ir užpildyti trūkstamus etapus, sako ji.

Toks būdas galėtų atlaisvinti dirbamą žemę. Pasaulyje apie 280 000 hektarų skirti aguonų laukams. Mielės galėtų būti auginamos saugiuose fermentavimo induose, pažymi Smolke.

Išsamesnis pasakojimas



New Scientist № 2984

http://www.newscientist.com/article/mg22329843.600-modified-yeast-makes-opiates-for-the-first-time.html

Prie jūsų mokymosi prisitaikantys skaitmeniniai vadovėliai

Kamuojatės su trečiu skyriumi? Prisitaikantieji vadovėliai prireikus suteiks jums papildomą, personalizuotą pagalbą

mg22329832.600-1_300

Pavargote krimsti dulkėtus senus vadovėlius? Išbandykite knygą, kuri mokosi iš jūsų. Mokiniai Houstone (TX) rengiasi paimti į rankas pirmuosius skaitmeninius vadovėlius, naudojančius dirbtinį intelektą pamokų personalizavimui. Tuo siekiama, pasak vadovėlio kūrėjo, „susprogdinti knygą“ ir permąstyti, kaip mokiniai mokosi iš tekstų.

„Norime sukurti idealiai kiekvienam žmogui tinkamą knygą,“ sako Richardas Baraniukas, OpenStax projekto Houstono Rice universitete direktorius, sukūręs knygas. „Galiausiai norime sistemos paverčiančios knygos skaitymą žinių tyrinėjimu.“

OpenStax jau dabar siūlo internetines ir spausdintas knygas ekonomikos, biologijos ir istorijos temomis. Pastaruosius trejus metus tyrėjai sekė, kaip 12 JAV mokyklų mokiniai naudoja knygas mokymuisi, taip pat ir koks buvo klausimų įvertinimas.

Šie duomenys dabar naudojami mašininių mokymosi algoritmų tobulinimui, suteikiančiam OpenStax biologijos ir fizikos vadovėliams galimybę prisitaikyti prie kiekvieno individo. Jeigu skaitytojui sunkiai sekasi kuri nors tema, – tarkime, pagreitis – knyga įterps papildomus paaiškinimus ir užduočių klausimus, bei labiau akcentuos susijusias temas, sakysime, įcentrinę jėgą, kurios besimokančiajam galėtų strigti.

Adaptyviuosiuose vadovėliuose taip pat yra ir mokymosi metodas, vadinamoji atgaminimo praktika, kai mokinio jau išmokta medžiaga kartkartėmis pasirodo vėl kaip testai. Šis metodas padeda mokiniams pagerinti medžiagos įsiminimo gebėjimą, o algoritminiai vadovėliai galės nuspręsti, kada užduoti klausimus, susijusius su ankstesniais pratimais.

Skaitmeniniai vadovėliai nėra naujiena – bet nepaisant jų potencialo, jie dar nėra plačiai pritaikyti.

„Universitetai tiesiog netinka tokio masto produktų kūrimui ir aptarnavimui. Tam reikia startuolių,“ sako Peteris Brusilovsky’is iš Pittsburgho universiteto (PA), vienas iš interaktyvios mokymosi sistemos ELM-ART (Episodic Learner Model – The Adaptive Remote Tutor) dizainerių. „Teisingai sukurti, adaptyvūs vadovėliai gali padėti mums mokytis greičiau ir geriau.“

Toks personalizuotas mokymasis skirtas suteikti mokiniams, kuriems sekasi sunkiau, laiko suprasti temą, tuo tarpu sparčiau besimokantieji gali eiti toliau nenuobodžiaudami. Programinė įranga puikiai tam tinka – Summit Preparatory Charter High School Redwood City’yje, Kalifornijoje, mokiniai dalį savaitės dirba savarankiškai su kompiuterine programa, kuri siūlo temas ir fiksuoja progresą, bet mokiniai pasirenka, kaip praleisti savo laiką ir nustato savo tempą. Remiantis US News and World Report, toks būdas padėjo Summitui tapti viena iš 20 geriausių Kalifornijos mokyklų.

Iš pradžių OpenStax panaudojimas Houstono vidurinėse mokyklose bus santykinai mažas, bet susidomėjimą išreiškė ir didelės institucijos.

Salt Lake bendruomenės koledžas, didžiausia aukštesniojo išsilavinimo institucija Jutos valstijoje, turinti daugiau, nei 60 000 studentų, nori išbandyti OpenStax algoritmu aprūpintus vadovėlius kitais metais politikos mokslų, verslo ir matematikos užsiėmimuose. Jasonas Pickavance’as, koledžo edukacinių iniciatyvų direktorius sako, kad jam smalsu išvysti, ar šios knygos pagerins studentų gebėjimus.

„Mūsų studentų pasirengimo koledžui lygis labai įvairus,“ sako Pickavance’as. „Jiems reikia labiau individualizuoto dėmesio, daugiau mokymo. Kursų įranga turi tinkamo poreikių patenkinimo mišinio potencialą.“

Knygų sėkmė priklausys nuo mokytojų, sako Benas du Boulay’is, dirbantis su dirbtiniu intelektu Sussexo universitete, JK. Būtent jie užtikrins, kad studentai iš vadovėlių gautų daugiausiai naudos – pavyzdžiui, išsiaiškindami, ką daryti, kai knygos nustatys studentams kylančią bendrą problemą.

„Jeigu tereikia knygų, kam reikalingi mokytojai?“ klausia de Boulay’is. „Būtent privatų mokymąsi supančios edukacinės sąveikos ir yra svarbu.“


Aviva Rutkin
New Scientist № 2983

Senovinės gyvybės formos maitinosi fraktalinėmis ataugomis

Ar tai medis? Ar tai papartūnas? Ne, tai rangeomorfas, vienas iš pirmųjų sudėtingų Žemėje išsivysčiusių organizmų. Nauja šių fosilijų analizė rodo, kad rangeomorfų keisti kūnai išsivystė, kad absorbuotų kuo daugiau maisto iš aplinkinio vandens.dn26035-1_1200

Rangeomorfai karaliavo vandenynuose apie 40 milijonų metų, pradedant 575 milijonų metų nuo mūsų dienų, Ediacarano periode. Iki jų gyvybė buvo mikroskopinė. Jie augo jūros dugne, smarkiai per giliai, kad galėtų naudotis šviesa fotosintezei. Užaugdavę Iki 2 metrų ilgio, jie neturėjo organų, burnų ar judėjimo priemonių, taigi, turėdavo pasyviai absorbuoti maistines medžiagas iš aplinkinio vandens.

„Geometriniu požiūriu jų sandara tam idealiai tiko, sudarydama didžiausią įmanomą paviršiaus plotą absorbcijai kur bebūtų įsikūrę,“ sako Jennifer Hoyal Cuthill iš Kembridžo universiteto. SuSimonu Conway Morrisu, ji, naudodama fosilijų kompiuterines replikas, tyrė, kaip vystėsi 11 rangeomorfų tipų anatomija.

Hoyal Cuthill rado tris pagrindinius tipus. Kai kurie buvo ilgi ir liauni, kaip kėniai, jų ataugos taisyklingais intervalais atsišakodavo nuo centrinio stiebo, kaip palmių lapai. Kitų ataugos buvo ilgesnės, labiau atsikišusios į šoną, kaip daugelis lapus metančių medžių. Paskutinioji grupė buvo panaši į jūros dugnu besidriekiančias kempines.

Kiekvieno rangeomorfo kūno planas buvo fraktalinis , tad skirtingu masteliu atrodydavo taip pat. Taip būdavo maksimizuojamas išorinis jų paviršiaus plotas, pagerinantis maisto absorbciją. Vieno kempininio rangeomorfo paviršiaus plotas buvo 58 m², beveik tiek pat, kiek žmogaus plaučių vidaus paviršiaus plotas.

Rangeomorfų fosilijos dingo maždaug prieš 542 milijonus metų, per Kambro sprogimą, staigų naujų gyvybės formų, turėjusių egzoskeletą ir galėjusių judėti ir medžioti, suklestėjimą. Rangeomorfai buvo išstumti. „Jiems nebeliko maisto ir jie patys tikriausiai tapo maistu,“ sako Hoyal Cuthill.

Žurnalo nuoroda: PNAS, DOI: 10.1073/pnas.1408542111


Andy Coghlan
New Scientist

http://www.newscientist.com/article/dn26035-ancient-life-forms-fed-through-fractal-arms.html

Nepaskendusi atmintis

Prieš 14 metų paskendo povandeninis laivas «Курск» („Kursk“)
1

Lygiai prieš 14 metų šiuo laiku 23 žmonės, esantys 9-ajame povandeninio laivo skyriuje buvo gyvi ir laukė išgelbėjimo. Kiti ekipažo nariai žuvo, pagal vieną iš versijų, dėl per mokymus įvykusios klaidos. Laivas guli 108 metrų gylyje ir nesusisiekia.

Tolesnių įvykių chronologija labai svarbi. Dažnai galvoju, jog norint suprasti valstybės sandarą, reikia būtinai žiūrėti, kaip toje šalyje vyksta gyvybių gelbėjimo operacijos. Koks santykis su žmonėmis, ar moka pripažinti klaidas, prašyti pagalbos, siūlyti pagalbą ir prašyti atleidimo. Štai kas vyko pas mus:

Rugpjūčio 13 dieną į Kursko paieškas išplaukia laivų grupė, vadovaujama Šiaurės laivyno vado. 7 valandą ryto apie tai praneša šalies prezidentui Vladimirui Putinui.

Po keturių valandų Karinis jūrų laivynas paskelbia pirmąjį viešą pareiškimą, kad povandeninis laivas guli ant dugno, tačiau su Kursku neva palaikomas radijo ryšys. Nuo to momento ir prasideda melas. Paskui laivyno vadai praneša, kad ryšys su povandeniniu laivu „palaikomas tik stuksenimu, kad ekipažo gyvybei pavojus negresia, kad per gelbėjimo aparatą «Колокол» (Kolokol – varpas .rus) paduodamas kuras, deguonis ir prapučiamos atominio povandeninio laivo sistemos“.

Rugpjūčio 15 prasideda gelbėjimo operacija: 20 gelbėjimo laivų, atominis kreiseris ir povandeninis laivas. Tačiau Barenco jūroje siaučia audra.

Rugpjūčio 16 dieną, esant maždaug 2 balų bangavimui iš gelbėjimo laivo «Рудницкий» („Rudnickis“) nuleidžiamas giliavandenis gelbėjimo aparatas «Приз» („Priz“). Tuščiai.

Praėjus penkioms dienoms nuo avarijos, prie tragedijos vietos mes prileidžiame užsieniečius. rugpjūčio 17 d. atvyksta laivas Seaway Eagle su giliavandeniais narais ir transporto laivas Normand Pioneer su britų specialistais ir įranga. Rugpjūčio 19 d. atvyksta dar vienas norvegų laivas Normand Pioneer su britišku gelbėjimo povandeniniu minilaivu LR5. Tik po savaitės nuo tragedijos prasideda ekipažo gelbėjimo tarptautinė fazė.

Rugpjūčio 21 d. rytą norvegų narai atidaro pirmą 9 skyriaus gelbėjimo liuką. O penktą valandą vakaro Šiaurės laivyno štabo viršininkas viceadmirolas Michailas Mocakas oficialiai praneša apie APL K-141 Kursko ekipažo žūtį.

01

„Mielieji mano Nataša ir sūneli Saša!!! Jei skaitote šį laišką, reiškia, manęs nebėra. Aš jus abu labai myliu. Nataša, atleisk man už viską. Sūneli, būk vyras. Stipriai bučiuoju. Borisovas A. M.“
„Mielieji mano Nataša ir sūneli Saša!!! Jei skaitote šį laišką, reiškia, manęs nebėra. Aš jus abu labai myliu. Nataša, atleisk man už viską. Sūneli, būk vyras. Stipriai bučiuoju. Borisovas A. M.“

Nenoriu rašyti apie tai, kaip vėliau sureagavo Putinas, su kokiu abejingumu ir chamiškumu susidūrė ne tik ekipažo giminės ir artimieji, bet ir mes visi. Nenoriu rašyti apie tai, kiek Rusijoje kainuoja gyvybė ir kiek – mirtis. Ypač mirtis kariškių – žmonių, atiduodančių save visą šaliai, ir kurių kūnus po to raudomis ir šauksmais iškrapšto jų motinos, žmonos ir vaikai. Iškrapšto, kad žmoniškai palaidotų. Taip, kūnų iškėlimo operacija prasidėjo 2000-ųjų spalio 25 d., o baigta iki 2002 kovo 20d. Iš viso ištraukta ir atpažinta 115 iš 118 žuvusių povandenininkų.

Tiesiog noriu, kad atmintume tuos vaikinus. 118 žmonių. Amžina jiems atmintis.

K-141 Kursk buvo Rusijos branduolinis povandeninis laivas, kurio visa įgula žuvo, jam nuskendus Barenco jūroje 2000 metų rugpjūčio 12 dieną. Jis buvo pavadintas Rusijos miesto Kursko garbei, šalia kurio 1943 metais įvyko didžiausias karų istorijoje tankų mūšis – Kursko mūšis.

Kurskas išplaukė į jūrų manevrus ir turėjo iššauti neužtaisytą torpedą į «Пётр Великий» (Petras Didysis), Kirovo klasės linijinį kreiserį. 2000 metų rugpjūčio 12 dieną, 11:28 vietos laiku (07:28 UTC), užtaisai buvo iššauti, bet netrukus sprogimai nugriaudėjo Kurske. Pagal vienintelį iki šiol patikimą pranešimą, tai įvyko dėl vienos iš Kursko naujų/eksperimentinių torpedų gedimo ir sprogimo. Cheminio sprogimo galia prilygo 100-250 kg TNT ir buvo užregistruotas, kaip 2,2 balai pagal Richterio skalę. Povandeninis laivas nuskendo į 108 metrų gylį, už maždaug 135 km nuo Severomorsko, 69°40′N, 37°35′E. Antrojo sprogimo, nugriaudėjusio praėjus 135 sekundėms nuo pirmojo, galingumas siekė 3,5 – 4,4 balus pagal Richterio skalę, tai atitinka 3-7 tonas TNT. Šis ar ankstesnysis sprogimas nusviedė dideliu nuolaužų gabalus toli gilyn į povandeninį laivą.

Kurską iš jo kapo galiausiai iškėlė olandų komanda, naudodama Giant 4 baržą, ir 115 iš 118 žuvusiųjų buvo ištraukti ir palaidoti Rusijoje. Rusijos valdininkai atkakliai neigė teiginius, kad povandeniniame laive buvo branduolinės kovinės galvutės. Kai 2001 metais gelbėjimo operacijos metu laivas buvo iškeltas, buvo baiminamasi, kad nuolaužų judinimas gali sukelti sprogimus.

Paprastas būdas pagaminti skraidantį šarvuotį (Video)

Ar jūsų išlankstyti popieriniai lėktuvėliai sminga žemėn vos paleisti? Tokiu atveju padėti gali netgi beprotiškiausio dizaino kūrinių skridimą užtikrinanti programinė įranga.

Nobuyuki Umetani iš Tokijo universiteto, Japonijoje, dirbdamas kartu su žinoma kompiuterinio dizaino firma Autodesk, sukūrė programą, pritaikančią aerodinamikos principus bet kokiai popierinio lėktuvėlio idėjai. Nubraižius lėktuvėlį kompiuteriu, programinė įranga brėžinį išanalizuoja ir paderina taip, kad jo svorio centras būtų tinkamoje vietoje. Be to, ji dar optimizuoja sparnų ir uodegos paviršiaus plotus, kad lėktuvas turėtų atitinkamą keliamąją jėgą – net jeigu jo forma primena komišką šarvuotį.

Kurdamas programos pagrindinį fizikinį modelį, Umetani su kolegomis atliko nuodugnius daugybės lėktuvėlių dizainų bandymus ir naudodami pavykusių ir nepavykusių dizainų vaizdo įrašus, ištreniravo dirbtinio intelekto programinę įrangą, kurios sparnų formos geriausiai tinka kiekvienam dizaino tipui.

Komanda darbą pateiks kasmetinėje kompiuterių grafikos konferencijoje, SIGGRAPH, kitą savaitę vyksiančioje Vancouveryje, Kanadoje. Programinę įrangą galima panaudoti ir plačiau: Umetani įsitikinęs, jog nėra priežasčių, kodėl nebūtų galima jos panaudoti sklandytuvų, galinčių pakelti ir žmogų kūrimui.


Paul Marks
New Scientist № 2981

http://www.newscientist.com/article/mg22329814.700-how-the-weirdest-designs-can-become-great-paper-planes.html

Kai NASA žaidžia skrydžius

Netgi astronautai kartais apsimeta, kad jie kosmose. Pastarosiomis savaitėmis prie pabaigos priartėjo dvi kelionių simuliacijos. Viena vyko Havajų ugnikalnyje, o kita panėrė giliai į povandenines buveines šalia Floridos krantų. Abiem atvejais komandos vykdė gyvybiškai svarbias misijas – daugiau sužinoti apie save. Bet ne vien tai.mg22329802.800-1_300

Kam apsimesti, kad skrendama į kosmosą?

Netikri skrydžiai padeda mums ištirti, kokie bus ilgi skrydžiai iki Marso ir dar toliau. Skrydžių trukmė ir gniuždanti izoliacija veiks astronautus. Tarptautinės kosminės stoties misijų tyrimai rodo, kad labiausiai tikėtina, kad depresija ir nerimas pasireikš pusmečio misijos „trečią ketvirtį“, bet nėra aišku, ką šis fenomenas gali reikšti ilgesnėms kelionėms. Kelionė iki Marso truktų apie 18 mėnesių. Be to, gyvenimas tokioje ankštoje erdvėje su kitais įgulos nariais gali sukelti ir apsunkinti konfliktus. Šios problemos apsunkintų tikrąją misiją, tad verta jas pirmiausia išspręsti ant žemės.
„Mums išties reikia žinoti, kaip išlaikyti įgulą sveiką ir laimingą tokiose ilgose kosminėse misijose,“ sako Kimas Binstedas iš Havajų universiteto Manoa.

Kaip atrodo simuliacija?

Havajų simuliacija (The Hawaii Space Exploration Analog and Simulation – HI-SEAS) vyksta kupole ant Mauna Loa ugnikalnio, kuris turėtų pamėgdžioti sąlygas Marse. Antrasis eksperimentas, trukęs 120 dienų ir kuriame dalyvavo 6 asmenų įgula, baigtas penktadienį.
Tuo tarpu NASA Extreme Environment Mission Operations (NEEMO) projektas siunčia akvanautus gyventi į povandeninę laboratoriją šalia koralinių rifų Atlante. Po vandeniu judėjimas lėtesnis ir nėra oro, visai, kaip būtų kitoje planetoje. Dabartinė, aštuonioliktoji komanda, buvo pasinėrę devynias dienas ir išniro antradienį.
„Simuliacijos gali būti naudingos, bet tikrų sąlygų simuliavimas visada didžiausia problema,“ sako Jackas Stusteris, Anacapa Sciences Santa Barbara’oje, Kalifornijoje psichologas. NEEMO ir HI-SEAS atveju, pridedami papildomi elementai, kad ekspedicijos labiau primintų kosmines. Kaip ir tikrų astronautų, įgulų dienos kupinos užduočių, tarp kurių ir reguliarūs „kosminiai pasivaikščiojimai“, tiriant apylinkes ir tikrinant įrangą. Ryšiai su išoriniu pasauliu taip pat dirbtinai užlaikomi; pavyzdžiui, e. laiškų iš HI-SEAS išsiuntimas užtrunka papildomas 20 minučių, nes tiek truktų jų keliavimas iš Marso į Žemę.

O kaip psichinė būsena?

Dalyvių buvo paprašyta užpildyti savijautos klausimynus kasdien, kartais keletą kartų per dieną. Bet šie testai negali mums visko parodyti. Apklausiamieji gali pateikti labiau rožinį misijos vykimo vaizdą, o gal netgi nesuvokti savo sunkumų lygio. „Astronautai yra labai teigiami žmonės,“ sako Binstedas. „Mums svarbu gebėti aptikti problemas joms kylant, kol nepasiekta kritinė stadija.“
Taigi, tyrėjai, siekdami sužinoti, kaip įgulai sekasi, imasi ne tokių tiesioginių priemonių. Abiejose stotyse dalyviai žaidė grupinius kompiuterinius žaidimus, kad galėtų įvertinti kaip jiems sekasi dirbti drauge. HI-SEAS visi nešiojo ženkliukus, sekusius, kur jie ėjo ir fiksavusius foninio triukšmo lygį, kad pamatytų, ar kurie nors žmonės vengia vienas kito ar ginčijasi. NEEMO akvanautai buvo filmuojami visą dieną, tad stebėtojai vėliau galėjo įvertinti komandos darbą ir bendravimo stilių. Taip pat buvo renkamos seilės treso hormono lygio įvertinimui.

Ką apie tai sako dalyviai?

„Kalbant apie izoliaciją, ji mane vis labiau erzinti pradėjo, misijai einant į galą,“ sako Rossas Lockwoodas, dalyvavęs HI-SEAS eksperimente. Kita įgulos narė Lucie Poulet sako, kad artėjant eksperimento pabaigai, pradėjo jaustis „šiek tiek pamesta aplinkinio pasaulio“.
Markas Vande Hei, nėręs su NEEMO, pradėjo geriau įsivaizduoti astronautų kasdienius vargus. Įgyta patirtimi jis pasinaudos ir virš vandens, kur jam dažnai tenka bendrauti su dirbančiais astronautais NASA Misijų kontrolės centre Houstone, Texase. „Dabar geriau suprasiu, kokį stresą jie patiria,“ sako jis.

Aviva Rutkin
New Scientist № 2980

http://www.newscientist.com/article/mg22329802.800-when-nasa-space-crews-play-make-believe.html

Būsimas roveris deguonį gaus iš Marso oro

Būsimieji Marso tyrinėtojai gali lengviau atsikvėpti. Būsimas NASA roveris, nusileisiantis Raudonojoje planetoje, atgabens įrangą, galinčią paimti anglies dioksidą iš atmosferos ir jį suskaidyti, gaudamas gryną deguonį.dn25986-1_900

„Kai Marsą ims tyrinėti žmonės, deguonis jiems labai pravers,“ sakė Michaelas Meyeris, NASA Marso tyrinėjimo programos vadovas, spaudos konferencijoje. „Mums visiems jis labai patinka.“

Deguonies eksperimentas yra vienas iš septynių eksperimentų, skrisiančių Mars 2020 roveriu, pranešė NASA. Roveris bus labai panašus į Curiosity, nusileidusį Marse 2012 rugpjūtį. Jo važiuoklė bus tokia pati, naudojamas toks pat „dangaus kranas“ nusileidimui, o taip pat kai kurios senesniojo roverio atsarginės dalys.

Curiosity praleido pastaruosius porą metų, ieškodamas ženklų, kad kadaise Marsas galėjo palaikyti gyvybę, ir rado tekančio vandens ir tinkamų buveinių sukūrimui būtinų cheminių medžiagų įrodymų.

Lyg būčiau ten

Praeitą liepą, NASA nurodė Mars 2020 roverio komandai žengti dar vieną žingsnį ir paieškoti mikrobų, kurie tenai galėjo gyventi. Vis pasaulio mokslininkų komandos iš viso pateikė 58 pasiūlymus, konkuruojančius dėl 130 milijonų instrumentų biudžeto.

Be deguonies eksperimento, kuris vieną dieną galėtų būti naudingas raketinio kuro, bei kvėpuojamo oro gamyba, roveryje bus orų stotelė, matuosianti temperatūrą, vėjo stiprį ir kryptį, drėgnį ir charakterizuosianti dulkes – šie duomenys padės ruošti būsimas žmonių misijas.

Roverio rankose dar bus ir du spektrometrai, galintys nustatyti Marso dirvos sudėtį, ir į žemę prasiskverbiantis radaras, galintis tirti po roveriu giliau esančią žemę.

Du instrumentai ant roverio galvos bus pagerintos Curiosity turimų prietaisų versijos: uolas galintis išgarinti ir tirti jų sudėtį lazeris, bei panoraminė priartinanti kamera – pirmoji į Marsą nuskraidinta priartinimo funkciją turinti kamera – filmuosianti trumpus siužetus, kol roveris važiuos.

„Tai bus daug panašiau į tai, lyg Marse būtų žmogus dviem akimis,“ sakė Johnas Grunsfeldas, vienas iš NASA mokslo misijos direktorato administratorių.

„Instrumentai buvo parinkti, siekiant maksimizuoti paties roverio mokslines galimybes,“ sakė Meyeris. „Nė vieno matavimo neatlieka tik vienas instrumentas. Jie persidengia ir papildo vienas kitą.“

Pavyzdžių čiupikas

2020 m. paleistame roveryje bus mažiau instrumentų, nei Curiosity, turinčiame 10, ir jo įranga svers 35 kilogramais mažiau. Taip atlaisvinama vieta vienai svarbiausių naujojo roverio užduočių: pavyzdžių, kurie vėliau bus grąžinti į Žemę, rinkimui.

Plane pateikiama nedaug detalių, kaip konkrečiai pavyzdžiai bus grąžinti į Žemę, ir tam reikės mažiausiai dar vienos atskiros misijos. Bet naudojant išmanų roverį pavyzdžių surinkimui ir saugojimui, būsimos pargabenimo misijos galės būti paprastos, primenančios prašmanius arkadinių žaidimų kranus.

„Neatmesčiau galimybės, kad pavyzdžius paims ir į Žemę parskraidins būsimi astronautai,“ svarsto Grunsfeldas.


Lisa Grossman
New Scientist

Lengvesnis būdas paversti augalų atliekas plastiku

Neišmeskite maisto atliekų, tai gali būti ateities parduotuvinis maišelis. Naujas daržovių atliekų tiesioginio pavertimo bioplastiku būdas galėtų tokias medžiagas padaryti dar draugiškesnes aplinkai.dn25944-1_300

Dabar bioplastikai gaminami, perdirbant augalinę medžiagą ir sukuriant trumpas molekules, vadinamus monomerus, kurie gali susikabinti į plastiką sudarančius polimerus. Nors gaunama medžiaga paprastai būna biologiškai skaidi, todėl žalesnė įprastų plastikų alternatyva, gamybos procesas susilaukia kritikos. Bioplastikai gaminami keliais etapais, kuriems reikia daugiau energijos, dažnai iš ž. ū. kultūrų, kurios galėtų būti panaudotos maistui, kaip kukurūzai ar bulvės, sako Ilkeris Bayeris iš Italijos technologijų instituto Genujoje, Italijoje.

Dabar atsirado geresnis būdas. Bayeris su kolegomis ieškojo proceso, kuriuo galima gauti celofaną. Dabar jį gaminant, augalų ląstelių sieneles sudaranti celiuliozė apdorojama keliomis rūgščių ir šarmų voniomis. Jie atrado, kad ištirpinus celiuliozę iš medvilnės ir kanapių trifluoroacto rūgštyje, paplitusiame chemikale, ji tiesiogiai konvertuojama iš natūralios kristalinės formos į amorfinę, tinkamą lydymui į plastiką be jokio tolesnio apdirbimo.

Petražolių plastikas

Paskui jie pabandė apdoroti augalinio maisto atliekas, tokių, kaip ryžių lukštai, kakavos pupelių ankštis ir špinatų bei petražolių stiebus iš Italijos kompanijos, gaminančios daržovių miltelius daržovių gėrimų ir spalvotų makaronų gamybai.

„Tai yra dalys, kurių nenorime valgyti,“ sako Bayeris. Jos visos galėtų būti lengvai paverčiamos naudingais bioplastikais, turinčiais skirtingas savybes, priklausomai nuo žaliavos: elastingi iš špinatų, bet tvirtesni iš ryžių lukštų.

Naujųjų medžiagų elastingumo ir kietumo kombinacija skiriasi tiek nuo egzistuojančių bioplastikų, tiek nuo tradicinių plastikų. Jie taip pat gali perimti pradines augalų savybes, o tai reiškia, kad petražolių plastikas galėtų turėti antioksidacinių savybių, o plastikas iš cinamono galėtų būti antibakterinis.

„Plastiko savybės geros,“ sako Izabela Radecka iš Wolverhamptono universiteto, JK. Ir dar priduria, jod gauname tiek atliekų, kad bet koks jų panaudojimo būdas vertas apsvarstymo.

Tačiau tai, kas veikia laboratorijoje, gali būti ne taip paprasta įgyvendinti pramoniniu mastu, sako Paulas Minesas iš, Southamptone, JK, įsikūrusios firmos Biome Bioplastics. Be to, atliekos gali turėti įvairių savybių. „Esu skeptiškai nusiteikęs, kad įvertinus visus ekonominius veiksnius, būtų galima išlaikyti atliekų pigumo pranašumą prieš krakmolo pirkimą,“ sako jis.

Žurnalo nuoroda: Macromolecules, DOI: 10.1021/ma5008557



New Scientist

http://www.newscientist.com/article/dn25944-an-easier-way-to-turn-plant-scraps-to-plastics.html

Vladimiro Putino pabaiga – ar gali karas Ukrainoje parklupdyti Kremlių?

Kai sukilėlių taikikliai užfiksavo Malaizijos oro linijų reiso MH17 lainerį virš Rytų Ukrainos saulėgrąžų, jie nenutuokė, ką rengiasi numušti. Jokio supratimo, kad rengiasi nužudyti šimtus Olandijos poilsiautojų. O juo labiau neketino sugriauti dešimtmetį Kremliaus subtiliausios diplomatijos – metus gudraus Amerikos sulaikymo nuo vieningo Vakarų fronto kūrimo, žaidžiant „skaldyk ir valdyk“ su europiečiais.Vladimir-Putin-with-sun-glasses

Sukilėliai susprogdino ne tik lėktuvą. Jie susprogdino Rusijos pranašumą Briuselyje prieš sankcijas. Europiečiams patinka manyti, kad jie žaidžia žaidimus su kitais, bet iš tiesų Europos Sąjungoje virveles metų metais tampė Rusija. Briuselio berniukams patinka puikuotis ES. Bet jiems gėda pripažinti, kaip smarkiai juos apžaidė Kremlius: atskirdamas vieną nuo kito energija, ginklais ir oligarchais.

Nė vienam didžiųjų Europos žaidėjų dėl Ukrainos nesinorėjo atsisakyti didelių ir sultingų kyšių. Būtent todėl tiek ilgai užtruko rimtų sankcijų įvedimas. Nes visas audringas eurokratų šnekas įveikdavo Rusijos pinigai, siekiantys suluošinti bet kokią bendrą užsienio politiką. Rusija yra trečioji pagal dydį prekybos partnerė. Maskvos investicijos žemyne milžiniškos: virš 40 procentų Rusijos prekybos vyksta su Europos Sąjunga, blokui tiekiant maždaug ketvirtį dujų, ir iš jo bankų gaunant daugiau, nei 310 milijardų dolerių palūkanų.

Kremliaus taktika buvo paprasta: naudoti šiuos pinigus skaldymui ir valdymui. Būtent todėl dabar Rusijos diplomatai nebepanašūs į KGB agentus. Jie niekada nekalba apie ideologiją; jie visada kalba apie pinigus. Geriausi Putino diplomatai dabar primena protingus verslininkus: Vokietija nori atskiro dujotiekio? Puiku. Mes tenorime, kad Berlynas būtų šiek tiek sukalbamesnis žmogaus teisių klausimu… Prancūzija ar Italija pageidautų specialių karinių ir energetinių sandorių? Nuostabu. Tai galima suorganizuoti, bet prašytume, kad daugiau nebūtų pamokų, kaip turėtume elgtis. O Bulgarijai, Vengrijai, Rumunijai ar gal Austrijai patiktų, kad naujausias vamzdynas eitų per jų teritorijas? Ne bėda. Bet atminkite, mums reikia, kad užstotumėte mus Briuselyje. Gal Londonas pageidautų būti mėgiamiausia mūsų mielųjų oligarchų stotele? Super. Tam labai padėtų nelabai įdėmus ofšorinių finansų tikrinimas.

Rusijos diplomatai kūrė slaptas sąjungas, ypač su silpnesnėmis eurozonos šalimis, tokiomis, kaip Italija, Portugalija ir Ispanija. Šios recesijos talžomos vyriausybės tenorėjo papildomo milijono rusų turistų ar pigesnės energijos. Mainais jos kuo mieliausiai atstovaudavo Maskvos interesus ES viduje. Jos nebuvo vienišos. Rusijos diplomatai vyko į visą pietrytinę Europą, siūlydami Pietų Srauto dujotiekį Austrijai, Graikijai, Vengrijai ir Slovėnijai mainais į draugystę ir paslaugas Briuselyje. Šie žaidimai sužlugdė bloko viltis suformuoti energijos sąjungą dujų sandėriams su Rusija. Vietoje to valstybės tebesitaria individualiai.

south-stream-map-en

Bet niekur kitur jiems nesisekė taip, kaip Atėnuose ir Nikosijoje. Tarptautinių santykių Europos taryba netgi pavadino Graikiją ir Kiprą rusiškais „Trojos arkliais“. Tai neturėtų stebinti: Kremlius pavertė Atėnus kariniu partneriu, o Nikosiją – pinigų skalbykla, per kurią iš Rusijos kasmet prateka apie 150 milijardų dolerių. Tad neverta stebėtis, kad tiek Graikijos, tiek Kipro delegacijos Briuselyje palaikė Rusijos pusę visose srityse, susijusiose su Juodąja jūra ir Pietų Kaukazu – netgi vetavo ES pasiūlymą nusiųsti sienų stebėtojus į ginčijamas Pietų Osetijos, Abhazijos ir Moldovos sritis.

Todėl iki MH17 numušimo jokių rimtų sankcijų nebuvo. Kremliaus kyšiai padalino tris didelius žaidėjus: Britanija nenorėjo atsisakyti savo verslo su Rusijos bankais; Prancūzija buvo pasiryžusi neprarasti milijardinių karinių kontraktų; o Vokietija, gaunanti 40 procentų sunaudojamų gamtinių dujų iš Rusijos, atsisakė judinti bet ką, susijusio su energija. Išstūmus didžiuosius berniukus, atsitraukė ir silpnesnės pietų Europos šalys: visos jos, o pirmiausia Italija, nenori nieko kito, kaip tik atšildyti ES santykius su Rusija.

Vašingtoną vis labiau glumino Briuselio neveiklumas. Europos politikus Ukrainos humanitarinė ir geopolitinė katastrofa sujaudino nepakankamai, kad jie būtų pasirengę prarasti tokius didelius pinigus. Jie ieškojo potencialių sankcijų Putinui ir paprasčiausiai bijojo – kiek balsų galime sau leisti netekti, praradę šiuos Rusijos pinigus? MH17 pakeitė viską. Ši viena sukilėlių klaida reiškia, kad Vladimiras Putinas Europos viešosios opinijos teisme iš nemalonaus kaimyno virto monstru.

Europos politikai susidūrė su tokiomis antraštėmis kaip: „Putinas nužudė mano sūnų.” Staiga Britanijai, Vokietijai ir Nyderlandams – daugumos MH17 žuvusiųjų gimtinei – nesipriešinimas Putinui nebebuvo susijęs su pinigais. Šiems politikams staiga iškilo grėsmė prarasti pasitikėjimą ir balsus namuose. Ūmai skaičiavimai apsivertė: ypač Davidui Cameronui ir Angela’ai Merkel sankcijos staiga tapo politiškai naudingos.

Rusijos sukilėliai pasiekė tai, kas nepavyko Amerikos diplomatams. Ilgus mėnesius Amerikos diplomatai užsiėmė 28 ES šalių lobizmu, įtikinėdami imtis ryžtingesnių priemonių prieš Rusiją. Net Britanija nebuvo itin uoli – regis, visi tie rubliai gali nupirkti nemažai neryžtingumo. Tačiau daugiau nebe: Rusijos diplomatija Europoje guli MH17 nuolaužose. Panašu, šią savaitę priimtas sankcijų paketas smarkiai smogs Putiną palaikančiam kleptokratiniam tinklui. Rusijos ekonomika ir taip jau laviruoja ant recesijos krašto. Draudimas Rusijos bankams dalyvauti Vakarų finansų rinkose pakenks ne tik Kremliaus finansiniams ištekliams, bet ir su jais susijusioms Rusijos oligarchų kompanijoms.

Amerikos diplomatai gavo, ką norėjo. Europos sankcijos išgąsdino Rusijos elitą. Jie gali mėginti iš to tik pasijuokti, bet už kulisų jie įnirtingai skaičiuoja, kiek dar gali prarasti. Bankai yra ekonomikos organai: pradėjus varžyti jų priėjimą prie deguonies, jie gali uždusinti susietas ir netikėtas sistemos dalis. Tai supurtė pasitikėjimą Rusijos bankine sistema. Maskvoje vis labiau sutariama, kad Kremlius taip užsiėmęs geopolitika ir diplomatija, kad visiškai nekreipia dėmesio į blogėjančią šalies ekonomiką.

Bet pirmiausia šios sankcijos yra psichologinis smūgis Rusijos valdančiajai klasei. Jiems patinka laikyti save verslininkais, magnatais, pramonės kapitonais. Labiausiai jie mėgsta investavimo susitikimus ir žiūrėti į tviskančius prezentacijas reklaminiuose skyduose, kur gali visiškai pasijusti esantys globalizacijos dalimi. Galbūt niekas nesaugos jų Mayfair vilų ir Prancūzijos pilių. Jie turi sąskaitas Šveicarijos bankuose ir verslo partnerius Vokietijoje. Dabar visam tam jie regi kylančią grėsmę.

Putino aplinka tapo globalizuota: oligarchai, ministrai, saugumo vadovai (siloviki) – gerai pažino Londoną. Jie įprato skraidyti laineriais į Davosą skimbčioti šampano taures ir čiaumoti canapés su Vakarų korporacijų vadovais. Ir žinoma, jie turi savo numylėtus vakariečius – britų bankininkus, prancūzų teisininkus, vokiečių buhalterius – padedančius jiems subtiliai integruoti ir elegantiškai paslėpti savo neteisėtai gautus pinigus.

Vienintelis nesiglobalizavęs Rusijos elito veikėjas yra Vladimiras Putinas. Jei pranešimai apie jo slaptus turtus teisingi, jis yra vienintelis Rusijos milijardierius, neskraidantis nuolatos į Londoną ir Ciurichą ir atgal, ar nesimėgaujantis vasaromis renesanso stiliaus itališkose vilose, ar grandioziškose sodybose Prancūzijos kaime. Putinas yra vienintelis svarbus Rusijos politikos veikėjas, negyvenantis oro uoste – skraidymas rytiniais reisais pirmyn atgal išplauna ribas tarp Maskvos ir Londono. Jam labiau patinka atostogos Rusijoje: medžioklė Sibire ar buriavimas Volgoje.

Šios sankcijos – kad ir kokios ribotos – atveria duris naujoms. Rusijos elitas dabar baiminasi, kad Vakarų sankcijos taps įprastu atsakymu. Būtent todėl Kremlius svajoja apie Kiniją. Rusiją valdantys žmonės paranojiškai baiminasi, kad palengva jiems teks iškeisti gyvenimą Londone į Šanchajaus naktis. Pirmiausia jie viliasi susidoroti su sankcijomis Vakarų finansų rinkose, perkeldami finansus į Singapūrą, Šanchajų ir Hong Kongą. Azijos rinkas gerai išmanančius Rusijos bankininkus ir teisininkus staiga užgriuvo oligarchai ir valdininkai, tyrinėjantys galimybes atsidaryti sąskaitas Tolimuosiuose Rytuose. Grieždami dantimis, jie rengiasi pažinti Kinijos naktinį gyvenimą.

Rusijos posūkis į Aziją nereiškia, kad Amerikos sankcijos žlunga. Mažai tikėtina, kad Kinijos svyruojantys bankai kada suteiks Vakarų finansinį saugumą, prie kurio jie pripratę. Rusai dabar vis daugiau pinigų laiko grynaisiais, ir ultrasaugūs seifai Maskvoje sparčiai išparduodami. Vis populiariau santaupas laikyti dolerių pluoštais. Kadangi niekas nėra tikras, kaip pasisuks įvykiai Ukrainoje, ar kiek toli sieks sankcijos, bankų sistemoje atsirado didžiulis nepasitikėjimas ir neužtikrintumas.

Tačiau nereikėtų pervertinti staigaus Europos stiprybės demonstravimo. Rusijos valdančiosios klasės nesirengia išmesti Putino: jos pernelyg didelės, pernelyg stebimos, pernelyg įbaugintos, kad bandytų tai atlikti. Šios bankinės sankcijos yra švelnios, tačiau, kaip bebūtų, sankcijos. Ir kai kas labai svarbaus pasikeitė Rusijoje. Putinas palengva virsta iš oligarchų milijardų sargo į grėsmę jų turtui. Jie ėmė virsti – pirmą kartą – putinizmo pralaimėtojais.

Rusijos aukštuomenė taip pat į sankcijas nesureagavo darniai. Kremlius atrodo labiau susivienijęs, nei bet kada: kilus grėsmei, Rusiją valdantys pilkieji žmonės susibūrė. Jie daugiau mažiau nustojo keliauti po Europą savo malonumui ir dabar atostogas leidžia namie. Jiems nėra labai blogai: tai mišinys nacionalistinės euforijos ir jausmas, kad atsikirtus nuo Vakarų, jiems gali pasitaikyti proga atsiriekti dar didesnę besitraukiančio pyrago dalį.

Bet verslo elitas kupinas niūraus pesimizmo ir depresijos. Prislėgta nuotaika, su baimingomis kalbomis, kad Putinas, be kokio nors stipraus pagalbininko statydamas už nelaimingus Ukrainos sukilėlius, gali ir vėl užbaigti Rusijos šansą augti kaip besivystančiai rinkai. Mintys pasisuko į tikėtinus ekonomikos sunkumus. Daugelis baiminasi, kad artėjantys finansiniai sunkumai sparčiai ištirpdys didesnius nei 80% prezidento reitingus. Žinoma, Rusija tai jau regėjo: Putinas panašų dangų remiantį populiarumą turėjo per 2008 m. Gruzijos karą. Bet šis susitraukė beveik perpus 2009 metais, per Rusijos recesiją, paskatinusią didelius vidurinės klasės protestus prieš jo valdymą Maskvoje 2011-ųjų metų gruodį.

Kai ištiks kita krizė, vargu ar Maskvos milijardieriai išliks tokie lojalūs Kremliui, kaip tada. Bet jie tikriausiai labiau įbauginti to nedaryti. Būtent apie tai ir turi pradėti mąstyti JAV: kokią politiką vykdyti, kai Rusiją ištiks fiskalinė krizė. Kokias garantijas ir koncesijas ji galėtų pasiūlyti Rusijos elitui, kad atitrauktų nuo Putino? Žinoma, būtent to – o ne atnaujinto NATO bruzdėjimo – Vladimiras labiausiai ir baiminasi.


Ben Judah yra „Fragile Empire: How Russia Fell In And Out Of Love With Vladimir Putin“ autorius.


Ben Judah
www.politico.com

http://www.politico.com/magazine/story/2014/07/the-end-of-vladimir-putin-109604.html