Ko siekiama naktiniu Rusijos įsiveržimu į Novoazovską?

Maskva nesiekia greitai sutriuškinti Ukrainos armiją. Putinas stengiasi sunaikinti ukrainiečių pergalės viltis

Ukrainiečių kareivis blokposte prie Novoazovsko neilgai trukus iki Rusijos dalinių įsiveržimo
Ukrainiečių kareivis blokposte prie Novoazovsko neilgai trukus iki Rusijos dalinių įsiveržimo

Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų kadriniai daliniai pradėjo įsiveržimą. Daug liudininkų iš Ukrainos pietryčių neleidžia abejoti: rusiška karinė technika ir kariškiai– „žalieji žmogeliukai“ – didelėmis grupėmis kerta sieną ir užima Ukrainos miestus ir gyvenvietes.

Maskva neigia karinio dalyvavimo šioje teritorijoje faktą, bet iš pakilaus tono ir nedaugžodžiavimo tarp eilučių galima išgirsti: „Na, taip, tai mūsų kariuomenė. Tiesiog pasiklydo. Ir ką dabar mums padarysite? Karą paskelbsite?Nagi, pirmyn!“. Ką nors pastatyti prieš įžūloką šypsnį diplomatine prasme labai sudėtinga. Kalbant su diktatoriumi, kuris savo žuvusiems kariams atsisako surengti prideramas laidotuves, kvailoka apeliuoti į garbę, teisingumą ir teisę. Jo pasaulio vaizde tokių dalykų nesama. Čia reikia elgtis visiškai kitaip.

Norint suprasti, kaip būtent, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas vyksta išvis. Koks čia įsiveržimas – nors ir anoniminis, bet tuo pat metu ir visiškai akivaizdus? Kodėl jis gan nedidelio masto, bet su aiškiu pasirengimu tęsti? Kaip paaiškinti pasirinktą laiką? Ir svarbiausia, kokią užduotį sau kelia jo organizatoriai?

Atsakymai taps akivaizdūs, supratus Rusijos vadovybės strateginius planus. Kaip galima suprasti iš gausių Kremliaus valdininkų pasisakymų, jie nori neleisti Ukrainai įstoti į NATO ir (pageidautina) į Europos Sąjungą. Tam reikia turėti Kijevo spaudimo svertą, organiškai įtaisytą į Ukrainos valstybingumo sistemą. Toks svertas – federalizacija, kurioje Maskvos kontroliuojamas Donbasas turės veto teisę Kijeve priimamiems užsienio politikos sprendimams.

1_03

Kadangi Ukraina dar pavasarį kategoriškai nesutiko su tokio sverto įtaisymu, Kremlius ėmėsi plano B – priversti Kijevą federalizuotis ekonominiu spaudimu ir karinėmis priemonėmis.

Šio plano realizavimo etapai visiškai aiškūs. Pirmiausia, pradėti sekinantį karą, antra, sukelti Ukrainos ekonomikos griūtį, trečia – karo ir ekonominės betvarkės fone sukelti politinį chaosą, ketvirta – sukelti ukrainiečiams tokią būseną, kad šie iš savo valdžios pareikalautų išpildyti Donbaso plačios autonomijos reikalavimus, su kuriuo „vis vien drauge jau negyvensim”. Kai Ukrainos valdžia šiuos reikalavimus palaikys, Maskvos tikslas bus pasiektas.

Taigi, karas pradėtas, ekonomika leidžia paskutinį kvapą, Ukrainos valdžioje nesutarimai, Kijevo gatvėse reikalauja „išdavikų–generolų“ nuvertimo. Pirmieji trys punktai, nors ir ne idealiai, tačiau iš esmės įvykdyti. O štai su pagrindiniu, ketvirtuoju, kyla sunkumai.

Ukrainiečių armija ir savanorių batalionai buvo aiškiai nepakankamai įvertinti. Nepaisant blogo aprūpinimo ir įgūdžių stokos, jie ėmė spėriai judėti pirmyn, grasindami likviduoti Donecko ir Luhansko liaudies respublikas (DLR ir LLR). Kas dar blogiau Kremliui, ukrainiečių visuomenėje vietoje nuovargio nuo karo pradėjo sparčiai stiprėti greitos pergalės viltis. Ši viltis visiškai nubraukė Maskvos skaičiavimus, kad emociškai išvarginta visuomenė pareikalaus Donbasui duoti tai, ko jis nori. Šią viltį reikėjo būtinai likviduoti.

Donecko „paradas“, su į nelaisvę paimtais kariškiais pasirodė esąs genialus neapykantos kurstymo metodas. Labai daug ukrainiečių po šio renginio suabejojo, ar Donbasas vertas geriausių šalies žmonių kraujo. Žodžiai „mes negalėsim gyvent vienoje šalyje“ ėmė skambėti nuoširdžia ir atvirai. Norinčiųjų kautis už rytus ženkliai sumažėjo.

Antrąja optimistinių ukrainiečių nuotaikų naikinimo operacija tapo Ilovaisko istorija, kur dėl kol kas nežinomų priežasčių, į apsuptį pakliuvo išsyk keli savanorių batalionai. Savanorių ir armijos vadovybių konfliktas buvo išlietas į viešąją sferą, kur pagimdė tarpusavio nepasitikėjimą, šnipomaniją ir rimtas abejones Antiteroristinės operacijos (ATO) vadovybės kompetencija. Jeigu (ir tai didelis „jeigu“) Ilovaisko įvykiai baigsis rimtu pralaimėjimu, greitos pergalės viltys smarkiai susvyruos.

666666

Na, o tam, kad šį pralaimėjimą padarytų neišvengiamą ir įtvirtintų rezultatą, Kremlius ryžosi atlikti nedidelį „pasiklydusių“ desantininkų įsiveržimą. Jų užduotys dvi: pirmiausia, neleisti ukrainiečių pajėgoms prasiveržti pas savus ir atblokuoti Ilovaiską. Tai bus stiprus smūgis savanorių ir ukrainiečių armijos kovinei dvasiai. Antra, Maskva leidžia suprasti visam pasauliui, kad vardan kraujo liejimo Donbase palaikymo ji imsis bet kokių priemonių. Pagal Rusijos vyriausybės sumanymą, tai turėtų visiškai sunaikinti ukrainiečių viltis į pergalę kare. Netgi mintis apie DLR ir LLR likvidavimą kariniu būdu visuomenėje turi būti laikoma absurdu.

Tačiau Maskva nekelia užduoties greitai nugalėti ukrainiečių armiją. Konfliktas turi būti ilgas, Kijevas turi ir toliau netekti žmonių ir resursų, turi augti gyventojų nepasitenkinimas karu, pereinantis į pyktį.

Būtent todėl Rusija nesiėmė blickrygo su aviacija, daugiatūkstantiniais tankų pleištais ir desanto išsodinimu užnugaryje. Iš principo Kremliuje niekas nesirengė užgrobti Ukrainos,šio įsiveržimo tikslas – Kijevo įbauginimas, ukrainiečių pasiryžimo nugalėti ir priešintis sunaikinimas. Maskva tiesiog pademonstravo, kad neleis separatistams pralaimėti karo.

Tam tikra prasme, planas veikia: oficialūs Ukrainos asmenys pripažįsta, kad tiesioginis karinis konfliktas su Rusija šaliai gresia katastrofiškomis pasekmėmis. Šiame fone iš fronto namo patraukė savanorių batalionas Priekarpatė. Socialiniuose tinkluose kilo panika, pramaišiui su isterija ir fatalizmu. Beužgimstanti ukrainiečių pergalės viltis tapo rimtai pakirsta.

Pagrindo tam esama. Žiūrint į situaciją realistiškai, reikia pripažinti: esant dabartinei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir savanoriškų batalionų padėčiai, Rusijos armijos nugalėti neįmanoma. Viltis tuo, kad Rusijos visuomenė sukils prieš savo vyriausybę dėl gausių aukų naivu: valstybinė propaganda jau seniai išmoko rasti bet kokių Kremliaus beprotybių paaiškinimus.

Visi išeitį iš situacijos rasti galima. Kremliaus planų dėl Ukrainos realizavimui būtinos kelios sąlygos: kraujo liejimo tęsimas, ekonominės situacijos prastėjimas, chaosas politikoje, žmonių nuovargis nuo karo. Jei Kijevas ras būdą, kaip nutraukti karinius veiksmus, įvykdyti radikalias ekonomines reformas, surengti parlamento rinkimus ir Donbaso problemos sprendimą perkelti į politinę sferą, Putino planas žlugs.

Teoriškai tokiu sprendimu galėtų tapti kariuomenės atitraukimas iš Donbaso ir vienašališkas šios teritorijos paskelbimas laikinai okupuota Rusijos.

Maskvai tai būtų rimtas smūgis. Šiuo atveju ji būtų priversta prisiimti finansinę atsakomybę už milijonus ten likusių žmonių, savo sąskaita atstatyti regiono infrastruktūrą, kažkaip aiškintis su tūkstančiais niekam nepavaldžių kovotojų, ir dar gauti griežtas tarptautines sankcijas. Ir svarbiausia: toks paskelbimas sužlugdys strateginį Kremliaus sumanymą – Donecko pavertimą Kijevo spaudimo svirtimi.

Na, bet, aišku, reikia suprasti, kad iš politinio požiūrio taško, Donbaso paskelbimas okupuota teritorija – labai rizikingas sprendimas. Daugeliui tai atrodys silpnumo pasireiškimą ar tiesiog kapituliaciją prieš Rusiją. Todėl dabar Ukrainos vyriausybei reikia atlikti labai nelengvą pasirinkimą: arba toliau žaisti Putino primestą žaidimą su didele pralaimėjimo tikimybe, arba pakeisti žaidimo taisykles, bet likti nesuprastiems savų piliečių.

http://nvua.net/publications/CHto-stoit-za-nochnym-vtorzheniem-Rossii-i-Novoazovsk–9410.html

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *