Vladimiro Putino pabaiga – ar gali karas Ukrainoje parklupdyti Kremlių?

Kai sukilėlių taikikliai užfiksavo Malaizijos oro linijų reiso MH17 lainerį virš Rytų Ukrainos saulėgrąžų, jie nenutuokė, ką rengiasi numušti. Jokio supratimo, kad rengiasi nužudyti šimtus Olandijos poilsiautojų. O juo labiau neketino sugriauti dešimtmetį Kremliaus subtiliausios diplomatijos – metus gudraus Amerikos sulaikymo nuo vieningo Vakarų fronto kūrimo, žaidžiant „skaldyk ir valdyk“ su europiečiais.Vladimir-Putin-with-sun-glasses

Sukilėliai susprogdino ne tik lėktuvą. Jie susprogdino Rusijos pranašumą Briuselyje prieš sankcijas. Europiečiams patinka manyti, kad jie žaidžia žaidimus su kitais, bet iš tiesų Europos Sąjungoje virveles metų metais tampė Rusija. Briuselio berniukams patinka puikuotis ES. Bet jiems gėda pripažinti, kaip smarkiai juos apžaidė Kremlius: atskirdamas vieną nuo kito energija, ginklais ir oligarchais.

Nė vienam didžiųjų Europos žaidėjų dėl Ukrainos nesinorėjo atsisakyti didelių ir sultingų kyšių. Būtent todėl tiek ilgai užtruko rimtų sankcijų įvedimas. Nes visas audringas eurokratų šnekas įveikdavo Rusijos pinigai, siekiantys suluošinti bet kokią bendrą užsienio politiką. Rusija yra trečioji pagal dydį prekybos partnerė. Maskvos investicijos žemyne milžiniškos: virš 40 procentų Rusijos prekybos vyksta su Europos Sąjunga, blokui tiekiant maždaug ketvirtį dujų, ir iš jo bankų gaunant daugiau, nei 310 milijardų dolerių palūkanų.

Kremliaus taktika buvo paprasta: naudoti šiuos pinigus skaldymui ir valdymui. Būtent todėl dabar Rusijos diplomatai nebepanašūs į KGB agentus. Jie niekada nekalba apie ideologiją; jie visada kalba apie pinigus. Geriausi Putino diplomatai dabar primena protingus verslininkus: Vokietija nori atskiro dujotiekio? Puiku. Mes tenorime, kad Berlynas būtų šiek tiek sukalbamesnis žmogaus teisių klausimu… Prancūzija ar Italija pageidautų specialių karinių ir energetinių sandorių? Nuostabu. Tai galima suorganizuoti, bet prašytume, kad daugiau nebūtų pamokų, kaip turėtume elgtis. O Bulgarijai, Vengrijai, Rumunijai ar gal Austrijai patiktų, kad naujausias vamzdynas eitų per jų teritorijas? Ne bėda. Bet atminkite, mums reikia, kad užstotumėte mus Briuselyje. Gal Londonas pageidautų būti mėgiamiausia mūsų mielųjų oligarchų stotele? Super. Tam labai padėtų nelabai įdėmus ofšorinių finansų tikrinimas.

Rusijos diplomatai kūrė slaptas sąjungas, ypač su silpnesnėmis eurozonos šalimis, tokiomis, kaip Italija, Portugalija ir Ispanija. Šios recesijos talžomos vyriausybės tenorėjo papildomo milijono rusų turistų ar pigesnės energijos. Mainais jos kuo mieliausiai atstovaudavo Maskvos interesus ES viduje. Jos nebuvo vienišos. Rusijos diplomatai vyko į visą pietrytinę Europą, siūlydami Pietų Srauto dujotiekį Austrijai, Graikijai, Vengrijai ir Slovėnijai mainais į draugystę ir paslaugas Briuselyje. Šie žaidimai sužlugdė bloko viltis suformuoti energijos sąjungą dujų sandėriams su Rusija. Vietoje to valstybės tebesitaria individualiai.

south-stream-map-en

Bet niekur kitur jiems nesisekė taip, kaip Atėnuose ir Nikosijoje. Tarptautinių santykių Europos taryba netgi pavadino Graikiją ir Kiprą rusiškais „Trojos arkliais“. Tai neturėtų stebinti: Kremlius pavertė Atėnus kariniu partneriu, o Nikosiją – pinigų skalbykla, per kurią iš Rusijos kasmet prateka apie 150 milijardų dolerių. Tad neverta stebėtis, kad tiek Graikijos, tiek Kipro delegacijos Briuselyje palaikė Rusijos pusę visose srityse, susijusiose su Juodąja jūra ir Pietų Kaukazu – netgi vetavo ES pasiūlymą nusiųsti sienų stebėtojus į ginčijamas Pietų Osetijos, Abhazijos ir Moldovos sritis.

Todėl iki MH17 numušimo jokių rimtų sankcijų nebuvo. Kremliaus kyšiai padalino tris didelius žaidėjus: Britanija nenorėjo atsisakyti savo verslo su Rusijos bankais; Prancūzija buvo pasiryžusi neprarasti milijardinių karinių kontraktų; o Vokietija, gaunanti 40 procentų sunaudojamų gamtinių dujų iš Rusijos, atsisakė judinti bet ką, susijusio su energija. Išstūmus didžiuosius berniukus, atsitraukė ir silpnesnės pietų Europos šalys: visos jos, o pirmiausia Italija, nenori nieko kito, kaip tik atšildyti ES santykius su Rusija.

Vašingtoną vis labiau glumino Briuselio neveiklumas. Europos politikus Ukrainos humanitarinė ir geopolitinė katastrofa sujaudino nepakankamai, kad jie būtų pasirengę prarasti tokius didelius pinigus. Jie ieškojo potencialių sankcijų Putinui ir paprasčiausiai bijojo – kiek balsų galime sau leisti netekti, praradę šiuos Rusijos pinigus? MH17 pakeitė viską. Ši viena sukilėlių klaida reiškia, kad Vladimiras Putinas Europos viešosios opinijos teisme iš nemalonaus kaimyno virto monstru.

Europos politikai susidūrė su tokiomis antraštėmis kaip: „Putinas nužudė mano sūnų.” Staiga Britanijai, Vokietijai ir Nyderlandams – daugumos MH17 žuvusiųjų gimtinei – nesipriešinimas Putinui nebebuvo susijęs su pinigais. Šiems politikams staiga iškilo grėsmė prarasti pasitikėjimą ir balsus namuose. Ūmai skaičiavimai apsivertė: ypač Davidui Cameronui ir Angela’ai Merkel sankcijos staiga tapo politiškai naudingos.

Rusijos sukilėliai pasiekė tai, kas nepavyko Amerikos diplomatams. Ilgus mėnesius Amerikos diplomatai užsiėmė 28 ES šalių lobizmu, įtikinėdami imtis ryžtingesnių priemonių prieš Rusiją. Net Britanija nebuvo itin uoli – regis, visi tie rubliai gali nupirkti nemažai neryžtingumo. Tačiau daugiau nebe: Rusijos diplomatija Europoje guli MH17 nuolaužose. Panašu, šią savaitę priimtas sankcijų paketas smarkiai smogs Putiną palaikančiam kleptokratiniam tinklui. Rusijos ekonomika ir taip jau laviruoja ant recesijos krašto. Draudimas Rusijos bankams dalyvauti Vakarų finansų rinkose pakenks ne tik Kremliaus finansiniams ištekliams, bet ir su jais susijusioms Rusijos oligarchų kompanijoms.

Amerikos diplomatai gavo, ką norėjo. Europos sankcijos išgąsdino Rusijos elitą. Jie gali mėginti iš to tik pasijuokti, bet už kulisų jie įnirtingai skaičiuoja, kiek dar gali prarasti. Bankai yra ekonomikos organai: pradėjus varžyti jų priėjimą prie deguonies, jie gali uždusinti susietas ir netikėtas sistemos dalis. Tai supurtė pasitikėjimą Rusijos bankine sistema. Maskvoje vis labiau sutariama, kad Kremlius taip užsiėmęs geopolitika ir diplomatija, kad visiškai nekreipia dėmesio į blogėjančią šalies ekonomiką.

Bet pirmiausia šios sankcijos yra psichologinis smūgis Rusijos valdančiajai klasei. Jiems patinka laikyti save verslininkais, magnatais, pramonės kapitonais. Labiausiai jie mėgsta investavimo susitikimus ir žiūrėti į tviskančius prezentacijas reklaminiuose skyduose, kur gali visiškai pasijusti esantys globalizacijos dalimi. Galbūt niekas nesaugos jų Mayfair vilų ir Prancūzijos pilių. Jie turi sąskaitas Šveicarijos bankuose ir verslo partnerius Vokietijoje. Dabar visam tam jie regi kylančią grėsmę.

Putino aplinka tapo globalizuota: oligarchai, ministrai, saugumo vadovai (siloviki) – gerai pažino Londoną. Jie įprato skraidyti laineriais į Davosą skimbčioti šampano taures ir čiaumoti canapés su Vakarų korporacijų vadovais. Ir žinoma, jie turi savo numylėtus vakariečius – britų bankininkus, prancūzų teisininkus, vokiečių buhalterius – padedančius jiems subtiliai integruoti ir elegantiškai paslėpti savo neteisėtai gautus pinigus.

Vienintelis nesiglobalizavęs Rusijos elito veikėjas yra Vladimiras Putinas. Jei pranešimai apie jo slaptus turtus teisingi, jis yra vienintelis Rusijos milijardierius, neskraidantis nuolatos į Londoną ir Ciurichą ir atgal, ar nesimėgaujantis vasaromis renesanso stiliaus itališkose vilose, ar grandioziškose sodybose Prancūzijos kaime. Putinas yra vienintelis svarbus Rusijos politikos veikėjas, negyvenantis oro uoste – skraidymas rytiniais reisais pirmyn atgal išplauna ribas tarp Maskvos ir Londono. Jam labiau patinka atostogos Rusijoje: medžioklė Sibire ar buriavimas Volgoje.

Šios sankcijos – kad ir kokios ribotos – atveria duris naujoms. Rusijos elitas dabar baiminasi, kad Vakarų sankcijos taps įprastu atsakymu. Būtent todėl Kremlius svajoja apie Kiniją. Rusiją valdantys žmonės paranojiškai baiminasi, kad palengva jiems teks iškeisti gyvenimą Londone į Šanchajaus naktis. Pirmiausia jie viliasi susidoroti su sankcijomis Vakarų finansų rinkose, perkeldami finansus į Singapūrą, Šanchajų ir Hong Kongą. Azijos rinkas gerai išmanančius Rusijos bankininkus ir teisininkus staiga užgriuvo oligarchai ir valdininkai, tyrinėjantys galimybes atsidaryti sąskaitas Tolimuosiuose Rytuose. Grieždami dantimis, jie rengiasi pažinti Kinijos naktinį gyvenimą.

Rusijos posūkis į Aziją nereiškia, kad Amerikos sankcijos žlunga. Mažai tikėtina, kad Kinijos svyruojantys bankai kada suteiks Vakarų finansinį saugumą, prie kurio jie pripratę. Rusai dabar vis daugiau pinigų laiko grynaisiais, ir ultrasaugūs seifai Maskvoje sparčiai išparduodami. Vis populiariau santaupas laikyti dolerių pluoštais. Kadangi niekas nėra tikras, kaip pasisuks įvykiai Ukrainoje, ar kiek toli sieks sankcijos, bankų sistemoje atsirado didžiulis nepasitikėjimas ir neužtikrintumas.

Tačiau nereikėtų pervertinti staigaus Europos stiprybės demonstravimo. Rusijos valdančiosios klasės nesirengia išmesti Putino: jos pernelyg didelės, pernelyg stebimos, pernelyg įbaugintos, kad bandytų tai atlikti. Šios bankinės sankcijos yra švelnios, tačiau, kaip bebūtų, sankcijos. Ir kai kas labai svarbaus pasikeitė Rusijoje. Putinas palengva virsta iš oligarchų milijardų sargo į grėsmę jų turtui. Jie ėmė virsti – pirmą kartą – putinizmo pralaimėtojais.

Rusijos aukštuomenė taip pat į sankcijas nesureagavo darniai. Kremlius atrodo labiau susivienijęs, nei bet kada: kilus grėsmei, Rusiją valdantys pilkieji žmonės susibūrė. Jie daugiau mažiau nustojo keliauti po Europą savo malonumui ir dabar atostogas leidžia namie. Jiems nėra labai blogai: tai mišinys nacionalistinės euforijos ir jausmas, kad atsikirtus nuo Vakarų, jiems gali pasitaikyti proga atsiriekti dar didesnę besitraukiančio pyrago dalį.

Bet verslo elitas kupinas niūraus pesimizmo ir depresijos. Prislėgta nuotaika, su baimingomis kalbomis, kad Putinas, be kokio nors stipraus pagalbininko statydamas už nelaimingus Ukrainos sukilėlius, gali ir vėl užbaigti Rusijos šansą augti kaip besivystančiai rinkai. Mintys pasisuko į tikėtinus ekonomikos sunkumus. Daugelis baiminasi, kad artėjantys finansiniai sunkumai sparčiai ištirpdys didesnius nei 80% prezidento reitingus. Žinoma, Rusija tai jau regėjo: Putinas panašų dangų remiantį populiarumą turėjo per 2008 m. Gruzijos karą. Bet šis susitraukė beveik perpus 2009 metais, per Rusijos recesiją, paskatinusią didelius vidurinės klasės protestus prieš jo valdymą Maskvoje 2011-ųjų metų gruodį.

Kai ištiks kita krizė, vargu ar Maskvos milijardieriai išliks tokie lojalūs Kremliui, kaip tada. Bet jie tikriausiai labiau įbauginti to nedaryti. Būtent apie tai ir turi pradėti mąstyti JAV: kokią politiką vykdyti, kai Rusiją ištiks fiskalinė krizė. Kokias garantijas ir koncesijas ji galėtų pasiūlyti Rusijos elitui, kad atitrauktų nuo Putino? Žinoma, būtent to – o ne atnaujinto NATO bruzdėjimo – Vladimiras labiausiai ir baiminasi.


Ben Judah yra „Fragile Empire: How Russia Fell In And Out Of Love With Vladimir Putin“ autorius.


Ben Judah
www.politico.com

http://www.politico.com/magazine/story/2014/07/the-end-of-vladimir-putin-109604.html

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *