Žmogiškojo susvetimėjimo prabanga

Važiavau namo. Važiavau taksi. Painiojos ir trūko mintis nerami. Saldus snaudulys lietė mano akis… „Jūs rūkote?“ – paklausė taksistas. Štai tau, mąstau, posūkis. Vadinasi, atsiduodu tabaku, nepaisant kvepalų ir rūko; arba aš jau visa geltona, prarūkyta, kaip senas kandiklis. Ir burbtelėjau panosėje – taip, rūkau. Taksistas nudžiugo: „Duokite cigaretę!“

Mažumėlę nustebau, bet, aišku, cigaretę daviau, nes gerbiu žmonių norą rūkyti. Net jeigu jie pamiršta pridurti „prašau“. Mano gyvenimo kelyje taksistas, šaudantis iš klientų cigaretes ir rūkantis mašinoje, pasitaikė pirmąkart. Unikalų reiškinį reikia palaikyti. Taksistas užsirūkė, atvėrė langus – ir mano, ir savo, – ir plaukai ant mano galvos suplevėsavo. Nuo skersvėjo. „Nereikia taip, perpūs mane, aš greitai peršąlu…“ – suzyziau, ir taksistas langus uždarė. Ir mano ir savo. Tada suzyziau aukštesne nata: „Nereikia taip, uždusim, mašina prasmirs…“ – „Tegu prasmirsta. Mašina – ne mano!“ – „Gaila kito keleivio. Kas, jei bus nerūkantis… arba nėščia…“ – „Tegul metro važinėja, – svariai mestelėjo taksistas ir pasidomėjo: – „O jums kokie vyrai patinka?“ – „Mirę“, – sakau. Ir mintyse save pagiriu: sėkmingai temą baigei. Bet radosi naujų. Taksistas nusprendė atspėti mano profesiją ir užrašė mane į kosmetologes. „Beveik atspėjote, – sakau. – Aš ichtiologė!“ – „Na, va, aš gi matau…”

Kai važiavome pro cerkvę, taksistas pranešė, kad jis pravoslavas, tačiau į Dievą netiki, nes cerkvėje už viską reikia mokėti. Atsakiau, kad Dievo egzistavimo klausimą žmogus turėtų spręsti, neatsižvelgdamas į jo, žmogaus, požiūrį į cerkvės reikalus. „Pakartokite“, – paprašė taksistas. Dėl smagumo pakartojau. Paskui pakartojau darsyk. Paskui vėl pakartojau. Jau atsibodo kartoti. Formuluotė ėmė nebepatikti. Taksistas nusipurtė mintį ir tarė: „Duokite cigaretę“.

Daviau, kad jau jau tokios taisyklės. Taksistas užsirūkė ir paklausė: „O žinote, kodėl Europoje tiek daug gėjų?“ Jautėsi taksisto užantyje spurdanti puiki versija. Gali būti, netgi repriza. To leisti nebuvo galima. Ir atsakiau: „Žinoma, kad žinau“. Ir pagalvojau, kad temą vėl sėkmingai uždariau. Bet taksistas pareikalavo paaiškinimo. „Europoje, – sakau, – tiek daug gėjų todėl, kad jie leidosi suskaičiuojami“. Taksistą sekundei ištiko stuporas, jis baigė cigaretę, išmetė nuorūką ir tarė: „Duokite cigaretę“.

Ar bereikia sakyti, kad cigaretę daviau? Reikia. Štai toks aš žmogus. Taksistas paklausė, ar man svarbu dydis. Atsakiau, kad be abejonės, tai turi reikšmę: štai, pavyzdžiui, mano kojos dydis trisdešimt devintas ir nepirksiu keturiasdešimto ar trisdešimt aštunto dydžio. Jis išpūtė akis, priblokštas mano atvirumo. Paskui pranešė nepakenčiantis šunų: jie purvini ir dvokia. Paklausė, kiek man metų ir ar aš maskvietė. Dar vieną cigaretę išpešė. Pasidalijo rūpesčiais: jis nori ir niekaip negali rasti moters, kuri gerai gamintų ir turėtų įvairių kitų pranašumų rinkinuką; o jūs gerai gaminate? Sumelavau, kad blogai.

Natalija Beljušina

Paskui taksistas pafantazavo apie tai, ką darytų, jei jam būtų likusi gyventi viena diena. Iš pradžių nusprendė, kad visą dieną melstųsi, idant į pragarą nepakliūtų (čia tam atvejui, jeigu Dievas, neduok Dieve, visgi egzistuoja); patikinau jį, kad tokia malda nesiskaitytų. Taksistas nuliūdo, nusprendė kitaip (paskutiniąją dieną jis ilsėsis iš peties) ir pasakė: „Duokite cigaretę“. Čia nusprendžiau nutraukti paramą šiam unikaliam reiškiniui ir nuliūdinau vargšelį. Viskas, sakau. Nevalia tiek rūkyti. „Aš surūkau tris pakelius per dieną“, – tarė taksistas su neslepiamu pasididžiavimu. „Labai daug“, – sakau. O jis man: „Nervai. Viskas per klientus… Klientai, niekšai, siutina mane!“

Наталья Белюшина
snob.ru

Роскошь человеческого разобщения

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *