Kai NASA žaidžia skrydžius

Netgi astronautai kartais apsimeta, kad jie kosmose. Pastarosiomis savaitėmis prie pabaigos priartėjo dvi kelionių simuliacijos. Viena vyko Havajų ugnikalnyje, o kita panėrė giliai į povandenines buveines šalia Floridos krantų. Abiem atvejais komandos vykdė gyvybiškai svarbias misijas – daugiau sužinoti apie save. Bet ne vien tai.mg22329802.800-1_300

Kam apsimesti, kad skrendama į kosmosą?

Netikri skrydžiai padeda mums ištirti, kokie bus ilgi skrydžiai iki Marso ir dar toliau. Skrydžių trukmė ir gniuždanti izoliacija veiks astronautus. Tarptautinės kosminės stoties misijų tyrimai rodo, kad labiausiai tikėtina, kad depresija ir nerimas pasireikš pusmečio misijos „trečią ketvirtį“, bet nėra aišku, ką šis fenomenas gali reikšti ilgesnėms kelionėms. Kelionė iki Marso truktų apie 18 mėnesių. Be to, gyvenimas tokioje ankštoje erdvėje su kitais įgulos nariais gali sukelti ir apsunkinti konfliktus. Šios problemos apsunkintų tikrąją misiją, tad verta jas pirmiausia išspręsti ant žemės.
„Mums išties reikia žinoti, kaip išlaikyti įgulą sveiką ir laimingą tokiose ilgose kosminėse misijose,“ sako Kimas Binstedas iš Havajų universiteto Manoa.

Kaip atrodo simuliacija?

Havajų simuliacija (The Hawaii Space Exploration Analog and Simulation – HI-SEAS) vyksta kupole ant Mauna Loa ugnikalnio, kuris turėtų pamėgdžioti sąlygas Marse. Antrasis eksperimentas, trukęs 120 dienų ir kuriame dalyvavo 6 asmenų įgula, baigtas penktadienį.
Tuo tarpu NASA Extreme Environment Mission Operations (NEEMO) projektas siunčia akvanautus gyventi į povandeninę laboratoriją šalia koralinių rifų Atlante. Po vandeniu judėjimas lėtesnis ir nėra oro, visai, kaip būtų kitoje planetoje. Dabartinė, aštuonioliktoji komanda, buvo pasinėrę devynias dienas ir išniro antradienį.
„Simuliacijos gali būti naudingos, bet tikrų sąlygų simuliavimas visada didžiausia problema,“ sako Jackas Stusteris, Anacapa Sciences Santa Barbara’oje, Kalifornijoje psichologas. NEEMO ir HI-SEAS atveju, pridedami papildomi elementai, kad ekspedicijos labiau primintų kosmines. Kaip ir tikrų astronautų, įgulų dienos kupinos užduočių, tarp kurių ir reguliarūs „kosminiai pasivaikščiojimai“, tiriant apylinkes ir tikrinant įrangą. Ryšiai su išoriniu pasauliu taip pat dirbtinai užlaikomi; pavyzdžiui, e. laiškų iš HI-SEAS išsiuntimas užtrunka papildomas 20 minučių, nes tiek truktų jų keliavimas iš Marso į Žemę.

O kaip psichinė būsena?

Dalyvių buvo paprašyta užpildyti savijautos klausimynus kasdien, kartais keletą kartų per dieną. Bet šie testai negali mums visko parodyti. Apklausiamieji gali pateikti labiau rožinį misijos vykimo vaizdą, o gal netgi nesuvokti savo sunkumų lygio. „Astronautai yra labai teigiami žmonės,“ sako Binstedas. „Mums svarbu gebėti aptikti problemas joms kylant, kol nepasiekta kritinė stadija.“
Taigi, tyrėjai, siekdami sužinoti, kaip įgulai sekasi, imasi ne tokių tiesioginių priemonių. Abiejose stotyse dalyviai žaidė grupinius kompiuterinius žaidimus, kad galėtų įvertinti kaip jiems sekasi dirbti drauge. HI-SEAS visi nešiojo ženkliukus, sekusius, kur jie ėjo ir fiksavusius foninio triukšmo lygį, kad pamatytų, ar kurie nors žmonės vengia vienas kito ar ginčijasi. NEEMO akvanautai buvo filmuojami visą dieną, tad stebėtojai vėliau galėjo įvertinti komandos darbą ir bendravimo stilių. Taip pat buvo renkamos seilės treso hormono lygio įvertinimui.

Ką apie tai sako dalyviai?

„Kalbant apie izoliaciją, ji mane vis labiau erzinti pradėjo, misijai einant į galą,“ sako Rossas Lockwoodas, dalyvavęs HI-SEAS eksperimente. Kita įgulos narė Lucie Poulet sako, kad artėjant eksperimento pabaigai, pradėjo jaustis „šiek tiek pamesta aplinkinio pasaulio“.
Markas Vande Hei, nėręs su NEEMO, pradėjo geriau įsivaizduoti astronautų kasdienius vargus. Įgyta patirtimi jis pasinaudos ir virš vandens, kur jam dažnai tenka bendrauti su dirbančiais astronautais NASA Misijų kontrolės centre Houstone, Texase. „Dabar geriau suprasiu, kokį stresą jie patiria,“ sako jis.

Aviva Rutkin
New Scientist № 2980

http://www.newscientist.com/article/mg22329802.800-when-nasa-space-crews-play-make-believe.html

Būsimas roveris deguonį gaus iš Marso oro

Būsimieji Marso tyrinėtojai gali lengviau atsikvėpti. Būsimas NASA roveris, nusileisiantis Raudonojoje planetoje, atgabens įrangą, galinčią paimti anglies dioksidą iš atmosferos ir jį suskaidyti, gaudamas gryną deguonį.dn25986-1_900

„Kai Marsą ims tyrinėti žmonės, deguonis jiems labai pravers,“ sakė Michaelas Meyeris, NASA Marso tyrinėjimo programos vadovas, spaudos konferencijoje. „Mums visiems jis labai patinka.“

Deguonies eksperimentas yra vienas iš septynių eksperimentų, skrisiančių Mars 2020 roveriu, pranešė NASA. Roveris bus labai panašus į Curiosity, nusileidusį Marse 2012 rugpjūtį. Jo važiuoklė bus tokia pati, naudojamas toks pat „dangaus kranas“ nusileidimui, o taip pat kai kurios senesniojo roverio atsarginės dalys.

Curiosity praleido pastaruosius porą metų, ieškodamas ženklų, kad kadaise Marsas galėjo palaikyti gyvybę, ir rado tekančio vandens ir tinkamų buveinių sukūrimui būtinų cheminių medžiagų įrodymų.

Lyg būčiau ten

Praeitą liepą, NASA nurodė Mars 2020 roverio komandai žengti dar vieną žingsnį ir paieškoti mikrobų, kurie tenai galėjo gyventi. Vis pasaulio mokslininkų komandos iš viso pateikė 58 pasiūlymus, konkuruojančius dėl 130 milijonų instrumentų biudžeto.

Be deguonies eksperimento, kuris vieną dieną galėtų būti naudingas raketinio kuro, bei kvėpuojamo oro gamyba, roveryje bus orų stotelė, matuosianti temperatūrą, vėjo stiprį ir kryptį, drėgnį ir charakterizuosianti dulkes – šie duomenys padės ruošti būsimas žmonių misijas.

Roverio rankose dar bus ir du spektrometrai, galintys nustatyti Marso dirvos sudėtį, ir į žemę prasiskverbiantis radaras, galintis tirti po roveriu giliau esančią žemę.

Du instrumentai ant roverio galvos bus pagerintos Curiosity turimų prietaisų versijos: uolas galintis išgarinti ir tirti jų sudėtį lazeris, bei panoraminė priartinanti kamera – pirmoji į Marsą nuskraidinta priartinimo funkciją turinti kamera – filmuosianti trumpus siužetus, kol roveris važiuos.

„Tai bus daug panašiau į tai, lyg Marse būtų žmogus dviem akimis,“ sakė Johnas Grunsfeldas, vienas iš NASA mokslo misijos direktorato administratorių.

„Instrumentai buvo parinkti, siekiant maksimizuoti paties roverio mokslines galimybes,“ sakė Meyeris. „Nė vieno matavimo neatlieka tik vienas instrumentas. Jie persidengia ir papildo vienas kitą.“

Pavyzdžių čiupikas

2020 m. paleistame roveryje bus mažiau instrumentų, nei Curiosity, turinčiame 10, ir jo įranga svers 35 kilogramais mažiau. Taip atlaisvinama vieta vienai svarbiausių naujojo roverio užduočių: pavyzdžių, kurie vėliau bus grąžinti į Žemę, rinkimui.

Plane pateikiama nedaug detalių, kaip konkrečiai pavyzdžiai bus grąžinti į Žemę, ir tam reikės mažiausiai dar vienos atskiros misijos. Bet naudojant išmanų roverį pavyzdžių surinkimui ir saugojimui, būsimos pargabenimo misijos galės būti paprastos, primenančios prašmanius arkadinių žaidimų kranus.

„Neatmesčiau galimybės, kad pavyzdžius paims ir į Žemę parskraidins būsimi astronautai,“ svarsto Grunsfeldas.


Lisa Grossman
New Scientist

Lengvesnis būdas paversti augalų atliekas plastiku

Neišmeskite maisto atliekų, tai gali būti ateities parduotuvinis maišelis. Naujas daržovių atliekų tiesioginio pavertimo bioplastiku būdas galėtų tokias medžiagas padaryti dar draugiškesnes aplinkai.dn25944-1_300

Dabar bioplastikai gaminami, perdirbant augalinę medžiagą ir sukuriant trumpas molekules, vadinamus monomerus, kurie gali susikabinti į plastiką sudarančius polimerus. Nors gaunama medžiaga paprastai būna biologiškai skaidi, todėl žalesnė įprastų plastikų alternatyva, gamybos procesas susilaukia kritikos. Bioplastikai gaminami keliais etapais, kuriems reikia daugiau energijos, dažnai iš ž. ū. kultūrų, kurios galėtų būti panaudotos maistui, kaip kukurūzai ar bulvės, sako Ilkeris Bayeris iš Italijos technologijų instituto Genujoje, Italijoje.

Dabar atsirado geresnis būdas. Bayeris su kolegomis ieškojo proceso, kuriuo galima gauti celofaną. Dabar jį gaminant, augalų ląstelių sieneles sudaranti celiuliozė apdorojama keliomis rūgščių ir šarmų voniomis. Jie atrado, kad ištirpinus celiuliozę iš medvilnės ir kanapių trifluoroacto rūgštyje, paplitusiame chemikale, ji tiesiogiai konvertuojama iš natūralios kristalinės formos į amorfinę, tinkamą lydymui į plastiką be jokio tolesnio apdirbimo.

Petražolių plastikas

Paskui jie pabandė apdoroti augalinio maisto atliekas, tokių, kaip ryžių lukštai, kakavos pupelių ankštis ir špinatų bei petražolių stiebus iš Italijos kompanijos, gaminančios daržovių miltelius daržovių gėrimų ir spalvotų makaronų gamybai.

„Tai yra dalys, kurių nenorime valgyti,“ sako Bayeris. Jos visos galėtų būti lengvai paverčiamos naudingais bioplastikais, turinčiais skirtingas savybes, priklausomai nuo žaliavos: elastingi iš špinatų, bet tvirtesni iš ryžių lukštų.

Naujųjų medžiagų elastingumo ir kietumo kombinacija skiriasi tiek nuo egzistuojančių bioplastikų, tiek nuo tradicinių plastikų. Jie taip pat gali perimti pradines augalų savybes, o tai reiškia, kad petražolių plastikas galėtų turėti antioksidacinių savybių, o plastikas iš cinamono galėtų būti antibakterinis.

„Plastiko savybės geros,“ sako Izabela Radecka iš Wolverhamptono universiteto, JK. Ir dar priduria, jod gauname tiek atliekų, kad bet koks jų panaudojimo būdas vertas apsvarstymo.

Tačiau tai, kas veikia laboratorijoje, gali būti ne taip paprasta įgyvendinti pramoniniu mastu, sako Paulas Minesas iš, Southamptone, JK, įsikūrusios firmos Biome Bioplastics. Be to, atliekos gali turėti įvairių savybių. „Esu skeptiškai nusiteikęs, kad įvertinus visus ekonominius veiksnius, būtų galima išlaikyti atliekų pigumo pranašumą prieš krakmolo pirkimą,“ sako jis.

Žurnalo nuoroda: Macromolecules, DOI: 10.1021/ma5008557



New Scientist

http://www.newscientist.com/article/dn25944-an-easier-way-to-turn-plant-scraps-to-plastics.html

Vladimiro Putino pabaiga – ar gali karas Ukrainoje parklupdyti Kremlių?

Kai sukilėlių taikikliai užfiksavo Malaizijos oro linijų reiso MH17 lainerį virš Rytų Ukrainos saulėgrąžų, jie nenutuokė, ką rengiasi numušti. Jokio supratimo, kad rengiasi nužudyti šimtus Olandijos poilsiautojų. O juo labiau neketino sugriauti dešimtmetį Kremliaus subtiliausios diplomatijos – metus gudraus Amerikos sulaikymo nuo vieningo Vakarų fronto kūrimo, žaidžiant „skaldyk ir valdyk“ su europiečiais.Vladimir-Putin-with-sun-glasses

Sukilėliai susprogdino ne tik lėktuvą. Jie susprogdino Rusijos pranašumą Briuselyje prieš sankcijas. Europiečiams patinka manyti, kad jie žaidžia žaidimus su kitais, bet iš tiesų Europos Sąjungoje virveles metų metais tampė Rusija. Briuselio berniukams patinka puikuotis ES. Bet jiems gėda pripažinti, kaip smarkiai juos apžaidė Kremlius: atskirdamas vieną nuo kito energija, ginklais ir oligarchais.

Nė vienam didžiųjų Europos žaidėjų dėl Ukrainos nesinorėjo atsisakyti didelių ir sultingų kyšių. Būtent todėl tiek ilgai užtruko rimtų sankcijų įvedimas. Nes visas audringas eurokratų šnekas įveikdavo Rusijos pinigai, siekiantys suluošinti bet kokią bendrą užsienio politiką. Rusija yra trečioji pagal dydį prekybos partnerė. Maskvos investicijos žemyne milžiniškos: virš 40 procentų Rusijos prekybos vyksta su Europos Sąjunga, blokui tiekiant maždaug ketvirtį dujų, ir iš jo bankų gaunant daugiau, nei 310 milijardų dolerių palūkanų.

Kremliaus taktika buvo paprasta: naudoti šiuos pinigus skaldymui ir valdymui. Būtent todėl dabar Rusijos diplomatai nebepanašūs į KGB agentus. Jie niekada nekalba apie ideologiją; jie visada kalba apie pinigus. Geriausi Putino diplomatai dabar primena protingus verslininkus: Vokietija nori atskiro dujotiekio? Puiku. Mes tenorime, kad Berlynas būtų šiek tiek sukalbamesnis žmogaus teisių klausimu… Prancūzija ar Italija pageidautų specialių karinių ir energetinių sandorių? Nuostabu. Tai galima suorganizuoti, bet prašytume, kad daugiau nebūtų pamokų, kaip turėtume elgtis. O Bulgarijai, Vengrijai, Rumunijai ar gal Austrijai patiktų, kad naujausias vamzdynas eitų per jų teritorijas? Ne bėda. Bet atminkite, mums reikia, kad užstotumėte mus Briuselyje. Gal Londonas pageidautų būti mėgiamiausia mūsų mielųjų oligarchų stotele? Super. Tam labai padėtų nelabai įdėmus ofšorinių finansų tikrinimas.

Rusijos diplomatai kūrė slaptas sąjungas, ypač su silpnesnėmis eurozonos šalimis, tokiomis, kaip Italija, Portugalija ir Ispanija. Šios recesijos talžomos vyriausybės tenorėjo papildomo milijono rusų turistų ar pigesnės energijos. Mainais jos kuo mieliausiai atstovaudavo Maskvos interesus ES viduje. Jos nebuvo vienišos. Rusijos diplomatai vyko į visą pietrytinę Europą, siūlydami Pietų Srauto dujotiekį Austrijai, Graikijai, Vengrijai ir Slovėnijai mainais į draugystę ir paslaugas Briuselyje. Šie žaidimai sužlugdė bloko viltis suformuoti energijos sąjungą dujų sandėriams su Rusija. Vietoje to valstybės tebesitaria individualiai.

south-stream-map-en

Bet niekur kitur jiems nesisekė taip, kaip Atėnuose ir Nikosijoje. Tarptautinių santykių Europos taryba netgi pavadino Graikiją ir Kiprą rusiškais „Trojos arkliais“. Tai neturėtų stebinti: Kremlius pavertė Atėnus kariniu partneriu, o Nikosiją – pinigų skalbykla, per kurią iš Rusijos kasmet prateka apie 150 milijardų dolerių. Tad neverta stebėtis, kad tiek Graikijos, tiek Kipro delegacijos Briuselyje palaikė Rusijos pusę visose srityse, susijusiose su Juodąja jūra ir Pietų Kaukazu – netgi vetavo ES pasiūlymą nusiųsti sienų stebėtojus į ginčijamas Pietų Osetijos, Abhazijos ir Moldovos sritis.

Todėl iki MH17 numušimo jokių rimtų sankcijų nebuvo. Kremliaus kyšiai padalino tris didelius žaidėjus: Britanija nenorėjo atsisakyti savo verslo su Rusijos bankais; Prancūzija buvo pasiryžusi neprarasti milijardinių karinių kontraktų; o Vokietija, gaunanti 40 procentų sunaudojamų gamtinių dujų iš Rusijos, atsisakė judinti bet ką, susijusio su energija. Išstūmus didžiuosius berniukus, atsitraukė ir silpnesnės pietų Europos šalys: visos jos, o pirmiausia Italija, nenori nieko kito, kaip tik atšildyti ES santykius su Rusija.

Vašingtoną vis labiau glumino Briuselio neveiklumas. Europos politikus Ukrainos humanitarinė ir geopolitinė katastrofa sujaudino nepakankamai, kad jie būtų pasirengę prarasti tokius didelius pinigus. Jie ieškojo potencialių sankcijų Putinui ir paprasčiausiai bijojo – kiek balsų galime sau leisti netekti, praradę šiuos Rusijos pinigus? MH17 pakeitė viską. Ši viena sukilėlių klaida reiškia, kad Vladimiras Putinas Europos viešosios opinijos teisme iš nemalonaus kaimyno virto monstru.

Europos politikai susidūrė su tokiomis antraštėmis kaip: „Putinas nužudė mano sūnų.” Staiga Britanijai, Vokietijai ir Nyderlandams – daugumos MH17 žuvusiųjų gimtinei – nesipriešinimas Putinui nebebuvo susijęs su pinigais. Šiems politikams staiga iškilo grėsmė prarasti pasitikėjimą ir balsus namuose. Ūmai skaičiavimai apsivertė: ypač Davidui Cameronui ir Angela’ai Merkel sankcijos staiga tapo politiškai naudingos.

Rusijos sukilėliai pasiekė tai, kas nepavyko Amerikos diplomatams. Ilgus mėnesius Amerikos diplomatai užsiėmė 28 ES šalių lobizmu, įtikinėdami imtis ryžtingesnių priemonių prieš Rusiją. Net Britanija nebuvo itin uoli – regis, visi tie rubliai gali nupirkti nemažai neryžtingumo. Tačiau daugiau nebe: Rusijos diplomatija Europoje guli MH17 nuolaužose. Panašu, šią savaitę priimtas sankcijų paketas smarkiai smogs Putiną palaikančiam kleptokratiniam tinklui. Rusijos ekonomika ir taip jau laviruoja ant recesijos krašto. Draudimas Rusijos bankams dalyvauti Vakarų finansų rinkose pakenks ne tik Kremliaus finansiniams ištekliams, bet ir su jais susijusioms Rusijos oligarchų kompanijoms.

Amerikos diplomatai gavo, ką norėjo. Europos sankcijos išgąsdino Rusijos elitą. Jie gali mėginti iš to tik pasijuokti, bet už kulisų jie įnirtingai skaičiuoja, kiek dar gali prarasti. Bankai yra ekonomikos organai: pradėjus varžyti jų priėjimą prie deguonies, jie gali uždusinti susietas ir netikėtas sistemos dalis. Tai supurtė pasitikėjimą Rusijos bankine sistema. Maskvoje vis labiau sutariama, kad Kremlius taip užsiėmęs geopolitika ir diplomatija, kad visiškai nekreipia dėmesio į blogėjančią šalies ekonomiką.

Bet pirmiausia šios sankcijos yra psichologinis smūgis Rusijos valdančiajai klasei. Jiems patinka laikyti save verslininkais, magnatais, pramonės kapitonais. Labiausiai jie mėgsta investavimo susitikimus ir žiūrėti į tviskančius prezentacijas reklaminiuose skyduose, kur gali visiškai pasijusti esantys globalizacijos dalimi. Galbūt niekas nesaugos jų Mayfair vilų ir Prancūzijos pilių. Jie turi sąskaitas Šveicarijos bankuose ir verslo partnerius Vokietijoje. Dabar visam tam jie regi kylančią grėsmę.

Putino aplinka tapo globalizuota: oligarchai, ministrai, saugumo vadovai (siloviki) – gerai pažino Londoną. Jie įprato skraidyti laineriais į Davosą skimbčioti šampano taures ir čiaumoti canapés su Vakarų korporacijų vadovais. Ir žinoma, jie turi savo numylėtus vakariečius – britų bankininkus, prancūzų teisininkus, vokiečių buhalterius – padedančius jiems subtiliai integruoti ir elegantiškai paslėpti savo neteisėtai gautus pinigus.

Vienintelis nesiglobalizavęs Rusijos elito veikėjas yra Vladimiras Putinas. Jei pranešimai apie jo slaptus turtus teisingi, jis yra vienintelis Rusijos milijardierius, neskraidantis nuolatos į Londoną ir Ciurichą ir atgal, ar nesimėgaujantis vasaromis renesanso stiliaus itališkose vilose, ar grandioziškose sodybose Prancūzijos kaime. Putinas yra vienintelis svarbus Rusijos politikos veikėjas, negyvenantis oro uoste – skraidymas rytiniais reisais pirmyn atgal išplauna ribas tarp Maskvos ir Londono. Jam labiau patinka atostogos Rusijoje: medžioklė Sibire ar buriavimas Volgoje.

Šios sankcijos – kad ir kokios ribotos – atveria duris naujoms. Rusijos elitas dabar baiminasi, kad Vakarų sankcijos taps įprastu atsakymu. Būtent todėl Kremlius svajoja apie Kiniją. Rusiją valdantys žmonės paranojiškai baiminasi, kad palengva jiems teks iškeisti gyvenimą Londone į Šanchajaus naktis. Pirmiausia jie viliasi susidoroti su sankcijomis Vakarų finansų rinkose, perkeldami finansus į Singapūrą, Šanchajų ir Hong Kongą. Azijos rinkas gerai išmanančius Rusijos bankininkus ir teisininkus staiga užgriuvo oligarchai ir valdininkai, tyrinėjantys galimybes atsidaryti sąskaitas Tolimuosiuose Rytuose. Grieždami dantimis, jie rengiasi pažinti Kinijos naktinį gyvenimą.

Rusijos posūkis į Aziją nereiškia, kad Amerikos sankcijos žlunga. Mažai tikėtina, kad Kinijos svyruojantys bankai kada suteiks Vakarų finansinį saugumą, prie kurio jie pripratę. Rusai dabar vis daugiau pinigų laiko grynaisiais, ir ultrasaugūs seifai Maskvoje sparčiai išparduodami. Vis populiariau santaupas laikyti dolerių pluoštais. Kadangi niekas nėra tikras, kaip pasisuks įvykiai Ukrainoje, ar kiek toli sieks sankcijos, bankų sistemoje atsirado didžiulis nepasitikėjimas ir neužtikrintumas.

Tačiau nereikėtų pervertinti staigaus Europos stiprybės demonstravimo. Rusijos valdančiosios klasės nesirengia išmesti Putino: jos pernelyg didelės, pernelyg stebimos, pernelyg įbaugintos, kad bandytų tai atlikti. Šios bankinės sankcijos yra švelnios, tačiau, kaip bebūtų, sankcijos. Ir kai kas labai svarbaus pasikeitė Rusijoje. Putinas palengva virsta iš oligarchų milijardų sargo į grėsmę jų turtui. Jie ėmė virsti – pirmą kartą – putinizmo pralaimėtojais.

Rusijos aukštuomenė taip pat į sankcijas nesureagavo darniai. Kremlius atrodo labiau susivienijęs, nei bet kada: kilus grėsmei, Rusiją valdantys pilkieji žmonės susibūrė. Jie daugiau mažiau nustojo keliauti po Europą savo malonumui ir dabar atostogas leidžia namie. Jiems nėra labai blogai: tai mišinys nacionalistinės euforijos ir jausmas, kad atsikirtus nuo Vakarų, jiems gali pasitaikyti proga atsiriekti dar didesnę besitraukiančio pyrago dalį.

Bet verslo elitas kupinas niūraus pesimizmo ir depresijos. Prislėgta nuotaika, su baimingomis kalbomis, kad Putinas, be kokio nors stipraus pagalbininko statydamas už nelaimingus Ukrainos sukilėlius, gali ir vėl užbaigti Rusijos šansą augti kaip besivystančiai rinkai. Mintys pasisuko į tikėtinus ekonomikos sunkumus. Daugelis baiminasi, kad artėjantys finansiniai sunkumai sparčiai ištirpdys didesnius nei 80% prezidento reitingus. Žinoma, Rusija tai jau regėjo: Putinas panašų dangų remiantį populiarumą turėjo per 2008 m. Gruzijos karą. Bet šis susitraukė beveik perpus 2009 metais, per Rusijos recesiją, paskatinusią didelius vidurinės klasės protestus prieš jo valdymą Maskvoje 2011-ųjų metų gruodį.

Kai ištiks kita krizė, vargu ar Maskvos milijardieriai išliks tokie lojalūs Kremliui, kaip tada. Bet jie tikriausiai labiau įbauginti to nedaryti. Būtent apie tai ir turi pradėti mąstyti JAV: kokią politiką vykdyti, kai Rusiją ištiks fiskalinė krizė. Kokias garantijas ir koncesijas ji galėtų pasiūlyti Rusijos elitui, kad atitrauktų nuo Putino? Žinoma, būtent to – o ne atnaujinto NATO bruzdėjimo – Vladimiras labiausiai ir baiminasi.


Ben Judah yra „Fragile Empire: How Russia Fell In And Out Of Love With Vladimir Putin“ autorius.


Ben Judah
www.politico.com

http://www.politico.com/magazine/story/2014/07/the-end-of-vladimir-putin-109604.html

Bepiločiai automobiliai JK gatvėse galės važinėti jau po pusmečio

Be įstatymų pakeitimo, JK keliuose bandomiems bepiločiams automobiliams reikėtų prieš juos einančio sargo, sakė Milton Keyneso meras New Scientist žurnalui sausį. Ši idėja primena XX a. pradžią, kai prieš pirmuosius automobilius turėjo eiti žmogus su raudona vėliavėle.Robotcar

Bet sargų galiausiai nereikės. JK verslo sekretorius Vince’as Cable\as liepos 30 d. paskelbė, kad įstatymas bus pakeistas, kad bepiločiams automobiliams, panašiems į Google pradėtus, važinėti Britanijos keliais nuo 2015 sausio.

Cable’as Motor Industry Research Association Nuneatone pranešė, kad įstatymas greitai „bus peržiūrėtas“, kad būtų įtraukti du galimi bepiločių automobilių veikimo tipai: kai, esant reikalui, vairuotojas gali perimti automobilio kontrolę, ir kai automobilis visą laiką visiškai autonomiškas.

Be to, vyriausybė įsteigė 10 milijonų £ prizą, kurį galės pasidalinti trys miestai, pasiūlę priimti bepiločių automobilių bandymus. Kiekvienas projektas truks 18 – 36 mėnesius ir prasidės sausį.

Save vairuojančių automobilių naudojimo gatvėse įteisinimą pasveikino tarybų nariai ir autonominių technologijų tyrėjai.

„Tai didelis žingsnis į priekį. Vyriausybė pagaliau pripažįsta, kad už lango XXI-asis amžius ir kad automobiliai geba vairuoti patys,“ sako Johnas Bintas, Milton Keyneso tarybos narys, inicijavęs miesto planą miesto centre iki 2017 metų įgyvendinti dviviečius autonomiškus taksi.

Tuo tarpu Oxfordo universiteto mobiliosios robotikos departamente, kur telkiasi dauguma JK bepiločių automobilių tyrimų, tyrėjas Ingmaras Posneris sako, kad laisvė naudoti kelius bandymams yra puiki naujiena.

„Tai labai pravers, nes stebime, kaip autonomiški automobiliai galėtų palengvinti automobilių grūstis ir suteikti saugesnį ir malonesnį vairavimą,“ sako jis.

Oxfordo darbą iš dalies finansuoja Japonijos automobilių gamintojas Nissan – ir manoma, ten kuriama bepilotė kompanijos Leaf automobilio versija, drauge su autonominiu kariniu džipu. Oxfordo komanda taip pat kuria lazerinę ir radarų jutimo technologiją Milton Keyneso autonominiams podams – mažiems automobiliukams, panašiems į „Johnny Cabs“ originaliame Viską prisiminti filme, be androidų vairuotojų. Juos gamina automobilių inžinerijos firma RDM Group Coventry’yje.

Kol Google pirmauja, su savo autonomiškų automobilių programa – ir jau atskleidė ankstyvą patogių keleiviams bepiločių automobilių dizainą – JK atsilikinėjo nuo JAV, kur Kalifornija, Nevada ir Arizona jau leidžia važinėti bepiločiams automobiliams, nors ir su pasiruošusiu saugumo vairuotoju. Google bandomi automobiliai jau sukorė daugiau, nei 480 000 kilometrų.

Kelių be vairuotojų iniciatyva yra antrasis su inovacijomis susijęs vyriausybė verslo ir transporto departamento pranešimas per porą savaičių: liepos 15 d. jie pranešė apie JK kosminiam turizmui skirto kosminio uosto statybos planus, kurie, kaip ir bepiločiai automobiliai, skirti užtikrinti ankstyvųjų tiekėjų pranašumą JK aukštųjų technologijų firmoms, kai išaugs paklausa.


Paul Marks
New Scientist

http://www.newscientist.com/article/dn25979-driverless-cars-could-be-on-uk-streets-in-six-months.html#.U9qXx1Es0ge

Oazė pasaulyje be deguonies

Pirmąją Žemės egzistavimo pusę deguonies atmosferoje nebuvo. Jos oru nebuvo galima kvėpuoti ir gyvybė okeanuose buvo ne ką sudėtingesnė už primityvius glitėsius. Tačiau netgi tokiame nedraugingame pasaulyje buvo mažos deguonies „oazės“, palaikomos bakterijų. Dabar rasto pirmieji tvirti vienos iš tokių oazių įrodymai, išsaugoti senovinėje uoloje.

mg22329792.700-1_300

Jei į tą senovinį pasaulį žengtų žmogus, mirtų nuo uždusimo per minutę. Tik maždaug prieš 2,4 milijardus metų deguonis užplūdo vandenynus ir radosi mums pažįstamas oras ir jūros.

„Bet daug mokslininkų įtarė, kad pirmoji biologinė deguonies gamyba prasidėjo daug seniau,“ sako Timothy’is Lyonsas iš Kalifornijos universiteto River Side’e. 4 – 2,5 milijardų metų amžiaus uolienose dažnai pasitaiko turinčių daug geležies mineralų juostos. Jos susiformavo, kai bakterijos ėmė išskirti deguonį, kuris sureagavo su vandenynuose ištirpusia geležimi, suformuodamas ant dugno nusėdusias daleles.

Tad, deguonis galėjo kauptis izoliuotose kišenėse – galbūt nuo pasaulinio vandenyno atkirstose sekliose jūrose. „Deguonies oazių senovinėse jūrose idėja sklandė jau seniai, bet niekas negalėjo tokios oazės aptikti,“ sako Robertas Ridingas Tennessee’io universiteto Knoxville’yje. Jis su kolegomis tvirtina tokią radęs.

Jie rinko pavyzdžius iš Steep Rock ežero Ontario’je, Kanadoje. Ten uolos 2,8 mlrd metų amžiaus ir sudarytos iė geležies mineralų ir kalkakmenio mišinio, o taip pat plonų mikrobų kilimėlių, vadinamųjų stromatolitų. Šis regionas kadaise buvo „seklus šelfas, iš dalies atskirtas nuo atviros jūros stromatolitų rifu, ir šalia sausumos, galėjusios teikti maistines medžiagas“, sako Ridingas.

„Steep Rock’as yra vienas iš seniausių storų kalkakmenio sluoksnių Žemėje, ir tikrai geriausiai išsaugotas,“ sako Ridingas. Jo komandos atlikta kalkakmenio analizė rodo, kad jis nepakito nuo pat susiformavimo.

Tai svarbiausia, prideda Ridingas, kadangi kalkamenį sudarantis kalcio karbonatas gali susiformuoti tik vandenyje, iš kurio pašalinta visa ištirpusi geležis. Jis sako, kad geriausias šio mineralo buvimo paaiškinimas yra bakterijos, išskiriančios deguonį, suragavusį su vandenyje esančia geležimi (Precambrian Research, doi.org/tsq).

Tačiau ši oazė gyvavo tik apie 5 milijonus metų. Vėliau jūros lygis pakilo, persiliejo per rifą ir užpylė nauju geležies turtingu vandeniu, sukeldama deguonies lygio kritimą. „Tokių oazių egzistavimas buvo delikatus,“ sako Lee Kump iš Pensilvanijos valstijos universiteto University Parke.

Nežiūrint pavadinimo, oazės buvo pavojingos vietos. Kadangi deguonis chemiškai aktyvus, iš pradžių, jam kaupiantis, tai buvo mirtinas teršalas. Oazėse gyvenančios bakterijos turėjo išvystyti apsaugos nuo deguonies mechanizmus arba žūti. Taip oazės vertė ankstyvąją gyvybę taikytis prie deguonies, o paskui šios dujos įsitvirtino visame pasaulyje.

Tai buvo kritinis gyvybės evoliucijos Žemėje momentas. Galintiems gyventi deguonies aplinkoje organizmams galėjo išsivystyti gebėjimas išnaudoti deguonies cheminę energiją, ir tapti pirmaisiais pasaulio deguonies kvėpuotojais.


Michael Marshall
New Scientist № 2979

http://www.newscientist.com/article/mg22329792.700-oxygen-oasis-for-early-life-found-in-ancient-rock.html

Melagysčių voratinklis

1991-aisiais, kai griuvo Sovietų komunizmas, atrodė, kad Rusijos žmonėms galiausiai atsirado galimybė tapti normalios vakarietiškos demokratiškos šalies piliečiais. Vladimiro Putino katastrofiškas indėlis į Rusijos istoriją pasuko jo šalį kita linkme. Tačiau pasaulyje daug kas dėl savanaudiškumo ar saviapgaulės nenorėjo regėti Putino tokio, koks jis yra iš tiesų.
20140726_LDP001_0

Malaizijos oro linijų reiso MH17 pašovimas, nužudant 298 nekaltus žmones ir jų palaikų išniekinimas rytų Ukrainos saulėgrąžų laukuose, visų pirma yra nutrauktų gyvenimų ir gedinčių artimųjų tragedija. Tačiau tai yra ir Putino padarytos žalos matas. Jo valdymo metais Rusija tapo vieta, kur tiesa ir melas nebėra atskiri ir faktai pakreipiami vyriausybės naudai. Putinas pateikia save kaip patriotą, bet jis yra grėsmė – tarptautinėms normoms, kaimyninėms šalims ir patiems rusams, apnuodytiems jo isteriška antivakarietiška propaganda.

Pasaulis turi visiškai suvokti Putino keliamą pavojų – to nepadarius, tolau bus tik blogiau.

Nukryžiavimas ir kitos istorijos

Putinas kaltino dėl MH17 tragedijos Ukrainą, tačiau jis yra šios šalies sunaikinimo autorius. Aukščiausiajam teismui tinkami netiesioginiai įrodymai veda prie išvados, kad prorusiški separatistai šovė žemė-oras raketą iš savo teritorijos į tai, ką jie veikiausiai manė esant Ukrainos kariniu lėktuvu. Separatistų lyderis pasigyrė tuo socialiniuose tinkluose ir apgailestavo dėl klaidos Ukrainos žvalgybos perimtose žinutėse, kurias autentifikavo Amerika (žr. straipsnį).

Rusijos prezidentas su jų nusikaltimu susijęs dvejopai. Pirmiausia, panašu, raketas tiekė Rusija, jos paleidimo mechanizmo įgulą treniravo Rusija, o po raketos paleidimo kompleksas buvo išgabentas atgal į Rusiją. Antra, Putinas susijęs ir platesne prasme, kadangi tai yra jo karas. Pagrindinė nepripažintos Donecko liaudies respublikos rišamoji grandis nėra Ukrainos separatistai, bet Rusijos piliečiai, esantys arba buvę žvalgybos tarnybų nariai. Buvęs jų kolega, Putinas, sumokėjo už karą ir apginklavo juos tankais, šarvuočiais, artilerija – ir raketų žemė–oras baterijomis. Gaiduką paspaudė separatistai, bet virveles tampė virveles.

Visas moralės normas peržengiantis reiso MH17 sunaikinimas turėjo priversti mesti savo karo rytų Ukrainoje eskalavimo politikos. Tačiau jis neatsitraukė dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, visuomenėje, prie kurios formavimo jis tiek prisidėjo, melavimas yra pirmasis atsakas. Po katastrofos iš valdininkų ir jų ruporų Rusijos žiniasklaidoje iškart plūstelėjo prieštaringų ir neįtikėtinų teorijų srautas: taikinys buvo paties Putino lėktuvas; Ukrainos priešlėktuviniai kompleksai buvo netoliese. Rusijos prasimanymas, kad raketą paleido Ukrainos naikintuvas, susidūrė su problema, kad šie naikintuvai negalėjo skristi MH17 aukštyje, tad rusų hakeriai pakeitė Vikipedijos įrašą, kad trumpam jie gali tai padaryti. Tai, kad tokias negrabias sovietines pastangas lengva demaskuoti, nepateisina jų tikslo, kuris yra ne įtikinėti, bet įnešti pakankamai abejonių, kad tiesa pasidarytų nuomonės reikalu. Argi melagių pasaulyje negali meluoti ir Vakarai?

Antra, Putinas įsipainiojo į savo paties melagysčių tinklą, ką galėjo numatyti bet kuris savamokslis moralistas. Kai vien dėl pinigų dirbantys samdiniai sukurpė propagandą apie Kijevą valdančius fašistus ir jų atliktą trimečio berniuko nukryžiavimą, jo palaikymas tarp rusų rinkėjų šoktelėjo beveik 30 procentinių punktų, iki daugiau, nei 80%. Sujaudinęs žmones apgavystėmis, caras negali staiga išsisukti, pasakydamas, kad iš esmės, Ukrainos valdžia nėra tokia jau bloga. Negali ir atsitraukti nuo idėjos, kad Vakarai yra priešininkas, siekiantis Rusijos sunaikinimo, pasirengęs griebtis melo, papirkinėjimo ir žiaurumo lygiai taip pat, kaip tai daro jis. Tokiu būdu jo melas namie maitina jo netinkamus veiksmus užsienyje.

Gana išsisukinėti

Rusijoje toks dviveidiškumas primena Sovietų Sąjungos dienas, kai Правда (pravda – „tiesa“ rus.) tvirtino skleidžianti tiesą. Ši melokratija baigsis taip pat, kaip ir anoji: melai galiausiai išaiškės, ypač, kai pasidarys akivaizdu, kiek pinigų Putinas ir jo draugai pavogė iš Rusijos žmonių, ir jis sužlugs. Liūdna naujovė, kad Vakarai dabar elgiasi kitaip. Anais laikais jie paprastai būdavo pasirengę pasipriešinti Sovietų Sąjungai, ir atskleisti jos melagystes. Su Putinu, atrodo, atvirkščiai.

Paimkime Ukrainą. Vakarai pritaikė Rusijai gana nežymias sankcijas po Krymo aneksijos, ir pagrasino griežtesnėmis, jei Putinas įsiveržtų į rytų Ukrainą. Praktiškai, būtent tai jis ir padarė: Rusijos apmokami kariai, nors ir ne rusiškomis uniformomis, kontroliuoja šalies dalis. Bet Vakarams pasirodė patogiau eiti su Putino melu, ir galiausiai paskelbtos sankcijos buvo per mažos ir pavėluotos. Panašiai, kaip ir tada, kai jis toliau tiekė aprūpinimą sukilėliams, prisidengdamas paliaubomis, kurias skelbėsi suorganizavęs, Vakarų lyderiai dvejojo.

Po MH17 keleivių nužudymo jų reakcija buvo beveik tokia pat silpna. Europos Sąjunga grasina toli siekiančiomis sankcijomis – tačiau tik tada, jei Putinas nebendradarbiaus su tyrėjais ar nesistabdys ginklų tiekimo separatistams. Prancūzija sakė, kad, jei reikės, sulaikys karinių laivų pristatymą Putinui, bet tęsia darbus su pirmuoju užsakytu laivu. Vokiečiai ir italai teigia norintys išlaikyti atvirus diplomatinius kanalus, iš dalies dėl to, kad sankcijos kirstųsi su jų komerciniais interesais. Britanija pritaria sankcijoms, bet nelinkusi nuskriausti Londono Sityje įsikūrusio Rusijos verslo. Amerika kalba kietai, bet kol kas nepadarė nieko naujo.

Gana. Vakarai turėtų suvokti nepatogią tiesą, kad Putino Rusija yra iš fundamentaliai antagonistiška. Tiltų tiesimas ir santykių įkrovimas iš naujo neįtikins jo elgtis kaip normalaus lyderio. Vakarai turėtų skirti griežtas sankcijas dabar pat, persekioti jo korumpuotus draugelius ir išmesti jį iš visų tarptautinių derybų, kuriose remiamasi tiesos sakymu. Visa kita yra pataikavimas, paminant savo principus – ir nekaltų MH17 aukų įžeidimas.



www.economist.com

http://www.economist.com/news/leaders/21608645-vladimir-putins-epic-deceits-have-grave-consequences-his-people-and-outside-world-web

Kosminiame debesyje pakanka alkoholio visam pasauliui gerti milijardą metų

Tarpžvaigždiniai dujų debesys, dar vadinami ūkais, yra dujų, plazmos ir dulkių sankaupa, kurioje dažnai būna žvaigždžių formavimosi regionai. Taip yra, nes debesis sudaranti medžiaga linkusi sulipti ir traukti vis daugiau ir daugiau materijos, kol pritraukia pakankamą masę žvaigždės formavimuisi.

1995 m., už 10 000 šviesmečių Erelio žvaigždyne buvo atrastas dujų debesis G34.3. Jis masyvus, 1000 kartų platesnis už visą mūsų Saulės sistemą, o jame tiek alkoholio, kad kiekvienam Žemės gyventojui kasdien duodant po 300 000 pintų (pinta = 473 ml) alaus, jo pakaktų ateinančiam milijardui metų.

G34.3 atrado britaų astronomai James Clerk Maxwell teleskopu, stovinčiu Havajuose, ant Mauna Kea ugnikalni viršūnės. Pasak Malcolmo W. Browno iš New York Times, etilo alkoholį – pagrindinį alkoholio tipą alkoholiniuose gėrimuose – tarpžvaigždinėse dujose 1975 m. pirmasis atrado JAV astronomas Benas M. Zuckermanas iš Kalifornijos universiteto, Los Angelese. Bet the G34.3 esančio alkoholio kiekio atradimas buvo pirmas kartas, kai dangaus kūne buvo aptiktas toks didžiulis kiekis.

Šio debesies centre yra jauna žvaigždė, ir komanda spėjo, kad kai dulkių smiltelės, kuriose yra alkoholio, skriejo šalia jos, įkaisto, alkoholis virto garais ir tokios būsenos pasiliko debesyje. „Manome, kad dulkės slenka link jaunų žvaigždžių, o prisiartinus, temperatūra pakyla pakankamai, kad nauji komponentai išgaruotų iš smiltelės ir pereitų į dujų fazę,“ New York Times pasakojo vienas iš komandos narių, Geoffrey’is Macdonaldas iš Kento universiteto Anglijoje. „Tikriausiai todėl regime aukštus alkoholių lygius šalia G34.3 debesyje esančios žvaigždės.“

Nuo jo atradimo praėjo beveik 20 metų, bet G34.3 išlieka vienu iš labiausiai apsinešusių debesų, kokius tik esame radę.


Becky Crew
sciencealert.com.au

Fotorealizmas kelia žaidimus į kitą lygį

Nauja žaidimų banga naudoja tūkstančius fotografijų, kad atkurtų kiekvieną realaus pasaulio detalę, dar padidina įsitraukimo jausmą

dn25860-2_1200

Naujų žaidimų banga naudoja vadinamąją fotogrametrijos techniką skaitmeniniam tikro pasaulio atkūrimui. Technika gali būti naudojama kambarių, objektų, gatvių ir net ištisų miestų atkūrimui, sako Krzysztofas Plonka iš specialiųjų efektų studijos Better Reality Lenkijoje.

Better Reality pradėjo nuo efektų kūrimo kino pramonei. Dabar jos technologija pirmą kartą bus panaudota videožaidime. Get Even kuria Lenkijos studija The Farm 51. Kita Lenkijos žaidimų studija, The Astronauts, naujausiame žaidime The Vanishing of Ethan Carter irgi naudoja panašų būdą.

Kanados studija Pixyul nori visiškai išnaudoti šią techniką – nuskenuoti visą pasaulį dronais ir atkurti jį žaidime. Pirmoje dalyje, ReROLL, naudojama tiksli Montrealio centro rekonstrukcija, o žaidimas turėtų būti išleistas kitais metais. Studija planuoja po vieną išleisti vis naujus regionus, pradedant nuo Š. Amerikos, nors dėl kai kurių sričių skelbimo dar reikės sulaukti aviacijos valdybos patvirtinimo.

Žaidimas pažįstamoje aplinkoje gali pridėti jaudulio. „Idealus pasaulis žaidėjui yra tikslai atkuriantis tikrąjį, bet leidžiantis daryti dalykus, kurių nebūtų galima atlikti realybėje,“ sako Plonka. Tai gali būti lenktynės savo šalia namų ar apokalipsės išgyvenimas – kaip ReROLL.

Fotogrametrijoje surenkami šimtai skirtingu rakursu padarytų objekto ar vietovės fotografijų ir sujungiama į 3D modelį. Bendri fotografijų taškai sujungiami ir sudaro bazinį apvalkalą ir šis virtualus objektas apvelkamas persiklojančiais atvaizdais.

„Gaunama ne tik tiksli objekto forma, bet ir tikslus objekto atvaizdas, kaip jis atrodo fotografijose,“ sako Andrew Poznanski iš The Astronauts. Rezultatai tokie detalūs, kad fotogrametrija buvo panaudota aerofotografijų patobulinimui ir nusikaltimo vietų analizei. Tačiau stipriausiai tai gali būti pajausta žaidimuose.

Ankstesnės žaidimų konsolės tokios detalios grafikos nebūtų pavežusios. Bet naujausi aparatai daug galingesni. Žaidimuose taip pat naudojami algoritmai, labai gerai susitvarkantys su grafikos priartinimu ir atitolinimu ir prisireikus, atlaisvinantys vietą.

Poznanski’is nori, kad žaidėjai pamirštų žaidžiantys. „Norime, kad jie vaikščiotų po mišką ir jaustų, kad tai miškas, o ne galvotų „Vau, kokia graži grafika“,“ sako jis. „Norime tą smegenų dalį išjungti.“

Pridėkite virtualią realybę, su kuria eksperimentuoja The Astronauts, ir pasinėrimas į žaidimą pasiekia visai kitą lygį. Pavyzdžiui, žiaurumas gali tapti didesne problema, kai veiksmai jaučiami labai realistiškai ir atrodo vis baugesni.

„Pašalindami žaidimo rėmus, žengiame į asmeninės atsakomybės valdas, peržengiančias dabartinių žaidimų teikiamus potyrius,“ sako Markas Bolasas iš Pietų Karolinos universiteto. Todėl, Bolaso manymu, gali pasikeisti žaidėjų mėgstamų žaidimų prioritetai. „Rinka atsirinks,“ sako jis.

Platesnis straipsnis


Douglas Heaven
New Scientist № 2977

Švarios energijos namas baigė 12 mėnesių bandymus su pertekliumi

Metus trukęs bandymas išsiversti su pačių išgauta energija baigėsi sėkmingai – energijos balansas „išėjo į pliusą“.
Tikėkimės, nereiks ilgai laukti, kol tokie save energetiškai išlaikantys namai taps įprastu reiškiniu ir pas mus.nist-energy-home

Pastatytas Nacionalinio standartų ir technologijos (National Institute of Standards and Technology – NIST) mokslininkų, dviaukštis 252 kvadratinių metrų namas stovi Vašingtone, Kolumbijos valstijoje. Iš išorės jis atrodo kaip įprastinis namas, tačiau viduje tai švarios ir tvarios energijos tyrimų laboratorija, su geotermine sistema ir dviguba izoliacija sukuriančia „terminį voką“ kad būtų minimizuotas vidaus šildymo ir vėsinimo poreikis.

Eksperimentas prasidėjo pernai metų viduryje, kai tyrėjai į namą įkėlė virtualią keturių asmenų šeimą.

„Kompiuterinis simuliatorius apjungė tipiškos amerikiečių keturių asmenų šeimos energijos sunaudojimą, kai gyventojai vykdo kasdienę veiklą, pavyzdžiui, maudosi, žiūri TV ir krauna nešiojamuosius kompiuterius,” sako Nickas Lavarsas iš Gizmag. „Tai buvo daugiau, nei natūralaus dydžio The Sims žaidimas, nes tyrėjai galėjo gauti realistiškas energijos naudojimo efektyvumo ir tokio namo statymo praktiškumo įžvalgas.”

Netikėtai blogas oras išties išbandė namą – 38 iš 365 dienų jos saulės skydelius dengė sniegas ir ledas, o tai reiškia, kad jie toli gražu netiekė tiek energijos, kiek galėjo. Bet nepaisant to, namas sugebėjo pagaminti 13 577 kWh energijos. Tai viršija virtualios šeimos energijos sąnaudas 491 kWh. Šiuo energijos pertekliumi būtų galima krauti elektromobilį ar parduoti energiją atgal į tinklą.



Becky Crew
richarddawkins.net

http://richarddawkins.net/2014/07/clean-energy-home-ends-12-month-trial-with-surplus/